V. Stasiūnas. Kodėl su elektros ir dujų ūkiu nesusitvarkanti valstybė gviešiasi šilumos?

Politikai, siūlantys šilumos ūkį perimti valstybei, bando šį planą pateikti kaip naują sprendimą, kuris lems pozityvius pokyčius. Valstybė iki 1997 metų savo rankose laikė šio sektoriaus vairą ir to valdymo pasekmės buvo labai liūdnos. Deja, diskusijos apie tai negirdėti.

Noriu priminti, kad iki energetikos ūkio išskaidymo šilumos sektoriuje tvyrojo absoliutus chaosas, lėmęs milijoninius šilumos tiekimo įmonių įsiskolinimus ir aukštus šilumos tarifus.

Šilumos savikaina buvo didesnė už parduodamos šilumos kainą, o skirtumą dengdavo valstybė, kompensuodama iš valstybės biudžeto.

1997 metais valstybė perdavė savivaldybėms morališkai ir fiziškai pasenusius, nustekentus finansiškai, neefektyviai ir nuostolingai veikiančius šilumos tinklus, reikalaujančius nuolatinių valstybės subsidijų. Šilumos tinklai savivaldybėms buvo perduoti su 500 mln. litų finansiniais įsipareigojimais, kuriuos prisiėmė šilumos sektorių valdžiusi valstybinė įmonė „Lietuvos energija“.

Šią situaciją lėmė būtent valstybinis valdymas, galimybė politikams ne tik šildytis rankas prie šilumos ūkio katilo, bet ir kištis į kainų reguliavimą.

Viešumoje pasigirstančios kalbos, esą ir šiuo metu šilumos tiekimo įmonės yra savotiški pensionai savivaldybių politikams neatitinka tikrovės. Nereikalingų etatų efektyviai valdomose šilumos ūkio įmonėse nėra. Pavyzdžiui, iki šilumos tinklų nuomos „Vilniaus energijoje“ dirbo 1500 darbuotojų, šiuo metu tą patį darbą atlieka 900 specialistų.

Priminsiu, kad nuostoliai valstybės valdomuose Lietuvos miestų šilumos perdavimo tinkluose siekė net 32 procentus – net trečdalis šilumos buvo iššvaistoma vien vamzdynuose. Šiandien šilumos nuostoliai yra sumažinti iki 15 procentų ir beveik siekia moderniausių Skandinavijos šilumos ūkių šalių rodiklius. Čia tinkluose prarandama apie 12 proc. šilumos.

Sėkmingas šilumos ūkio renovavimas leido radikaliai sumažinti kuro sąnaudas šilumos gamyboje ir tiekime. Galima drąsiai teigti, kad Lietuva šiandien turi modernius šilumos tinklus.

Daugiau nei keista viešumoje girdėti kaltinimus, esą privataus šilumos ūkio valdytojams nebuvo jokių paskatų pereiti prie biokuro. Tai – netiesa.

Šiuo metu miestuose, kuriuose šilumos gamybai naudojamas biokuras, vidutinė šilumos kaina sudaro apie 20 ct/kWh. Importuojamomis dujomis šildomi miestai už šilumą vidutiniškai moka net 29 ct/kWh.

Įdomu tai, kad būtent privatūs šilumos ūkio valdytojai tapo biokuro vėliavnešiais Lietuvoje, kurie sunkiai skynėsi kelią į priekį. O būtent valstybė ir savivaldybės dėjo visas pastangas, kad biokuro diegimas šiame sektoriuje būtų apsunkintas. Pateiksiu kelis realius pavyzdžius.

2010 metais „Dalkia“ Vilniuje pateikė projektą, skirtą pakeisti 60 procentų sostinėje vartojamo kuro lietuvišku biokuru. Šis planas buvo blokuotas ir atmestas Vilniaus tarybos, kuriai tuo metu vadovavo konservatoriai, aktyviai skatinami centrinės valdžios.

Kitas konkretus pavyzdys – kompanija „Dalkia“ viena pirmųjų pradėjo aktyvų biokuro diegimą šalies miestuose, kuriuose veikia jos antrinės įmonės „Vilniaus energija“ ir „Litesko“. 2006 metais „Vilniaus energijos“ iniciatyva ir lėšomis sostinėje iškilo biokuru kūrenamas kogeneracinis katilas, kuris iki šiol išlieka didžiausias Lietuvoje.

Visų kadencijų politikai nuolat viešai kalbėjo apie būtinybę brangias dujas keisti biokuru, tačiau realią valstybės poziciją šiuo klausimu atskleidžia keli skaičiai. Valstybės ir ES fondų parama biokuro katilinių diegimui 2004-2013 metais tesudarė 205 mln. litų, o vandentvarkos projektams buvo skirta 3 mlrd. litų.

Ir bene svarbiausias klausimas: kodėl teigiama, kad valstybė geriau tvarkysis su šilumos ūkiu nei privatus kapitalas ir savivaldybės? Šių dienų praktika rodo, kad valstybė nesugeba sėkmingai kuruoti kitų valdomų energetikos sektorių – elektros ir dujų ūkių.

Tiek už elektrą, tiek už dujas Lietuva moka brangiausiai visame regione. Jau ne pirmus metus stebime totalų valstybinio valdymo pralaimėjimą, už kurį susimoka visi gyventojai.
Praėjusiais metais lietuviai elektrą pirko brangiausiai nuo 2010 metų – vidutinė elektros rinkos kaina Lietuvoje pasiekė 48,9 euro/MWh arba 16,88 ct/kWh. Tai taip pat buvo didžiausia elektros kaina Skandinavijos–Baltijos regione 2013 metais.

Už gamtines dujas Lietuva kompanijai „Gazprom“ taip pat moka daugiausiai tarp kaimynų ir tai yra tiesioginis ydingos valstybinės politikos rezultatas. Jei Lietuva dujas pirktų rinkos kaina, kaip Latvija, Estija ar Lenkija, dujos kainuotų apie 20 procentų pigiau. Dėmesio – tuo pačiu apie 15 procentų pigtų ir šiluma.

Kitaip tariant, dėl aukštų šilumos kainų miestuose, kuriuose vien šilumos tiekėjų atkaklumo diegiant biokurą neužteko (pritrūko ES fondų paramos), atsakinga taip pat valstybė, o ne privatus tinklų valdymas.

Kokią konkrečią naudą atneš šilumos tinklų suvalstybinimas gyventojams? Jau dabar šilumos ūkis yra visiškai ir tiesiogiai reguliuojamas valstybės – Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK), kuri kas mėnesį nustato kainas kiekvienai šilumos tiekimo įmonei.

Šilumos tinklų nuosavybės perdavimas „Lietuvos energijai“ niekaip neapspręs kainodaros ir reguliavimo. VKEKK reguliavimas nenumato skirtingų reguliavimo metodų pagal įmonių nuosavybes formą.

Keista matyti, kad su svarbiausiomis elektros ir dujų energetikos užduotimis nesusitvarkanti valstybė gviešiasi šilumos ūkio sektoriaus, kurį būtent privatus valdymas ir savivaldybės per 17 metų pastatė ant kojų ir baigė mokėti „Lietuvos energijos“ prisiimtus kreditus.

Ar dirbtinis šilumos ūkio temos jautrinimas ir socialinės įtampos kėlimas šildymo sezono metu netarnauja kaip dūmų uždanga politikams? Uždanga, skirta nukreipti visuomenės dėmesį nuo tikrai svarbių energetikos temų: kas atsakingas, kad Lietuva už elektrą ir dujas moka didžiausią kainą regione?