V.Stasiūnas: „Buvo pridaryta daug klaidų“

Per 2007–2013 metų Europos Sąjungos (ES) paramos skirstymo laikotarpį šilumos ūkio sektoriuje įgyvendinta nemažai projektų. Vis dėlto didžiausi darbai dar laukia savo eilės. Vadinamąją liūto dalį sudarys projektai Vilniuje ir Kaune, kur bus įgyvendinami biokuro jėgainių projektai. Kuo daugiau paramos sulauks šilumos tiekimo sektorius, tuo daugiau projektų bus galima įgyvendinti.

Tačiau reikia įvertinti, kad ES parama sudaro tik pusę reikiamos sumos, kitą dalį įmonės turi investuoti nuosavų lėšų arba skolintis iš bankų. Skiriant ES paramą per 2007–2013 metų laikotarpį, maksimali numatyta suma vienam projektui buvo ne didesnė kaip 6 mln. litų. Mažoms įmonėms to tikrai užtekdavo, jeigu katilo kaina siekdavo, pavyzdžiui, 10 mln. litų. Tačiau didžiuosiuose šalies miestuose įrenginiams reikia kelių šimtų milijonų litų, todėl iki šiol teikta parama mažai ką reikštų. Tai buvo vienas iš trukdžių, neleidusių biokuro jėgaines įrengti Vilniuje ir Kaune. O jeigu per šį ES paramos skirstymo laikotarpį būtų buvę numatyta pinigus skirti minėtiems didmiesčiams, pinigų nebūtų užtekę kitiems projektams.

Manau, pasirinkta kryptis investuoti į biokuro katilines ir biokogeneracines jėgaines yra teisinga. Biokuras dabar kainuoja apie 650 litų už toną naftos ekvivalento. Tačiau reikia įvertinti ir tai, kiek sukuriama darbo vietų, kiek sumokama mokesčių į valstybės biudžetą, kiek pinigų neiškeliauja į užsienį importuojant kurą. Visa tai suskaičiavus, reali makroekonominė biokuro kaina lieka tik 130 litų už toną naftos ekvivalento. Todėl pirmiausia reikia vertinti bendrai sukuriamą naudą.

Anksčiau buvo pasisakymų, kad biokuro greitai pritrūksime. Atlikti tiriamieji mokslo darbai parodė, kad biokuro kiekio tikrai užteks, nes šalies biokuro potencialas yra du kartus didesnis, negu numatomas jo poreikis. Dabar teigiama, kad biokuro kaina gerokai kils į viršų. Tačiau net jeigu ji pasiektų gamtinių dujų kainos lygį, įvertinus pridėtinę naudą, jo kaina būtų apie 307 litus už toną naftos ekvivalento.

Žinia, biokuro katilinių įranga yra kelis kartus brangesnė nei dujinė, tačiau biokuras – pigus kuras. Skaičiuojama, kad vasaros ir bazinio šildymo sezono apkrovimo metu labiausiai apsimoka deginti biokurą, o pikinių apkrovimų per šalčius metu, kai reikalingas momentinis didesnis šilumos energijos kiekis, labiau apsimoka papildomai paleisti dujinę įrangą. Vadinasi, rezervą reikėtų turėti, nes gali įvykti įvairių nenumatytų atvejų.

Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija nuolatos teikia pastabų siekdama, kad šilumos ūkis būtų tvarkomas racionaliai. Dar 2006 metais kreipėmės į mūsų šalies Ministrą Pirmininką siūlydami įgyvendinti pagrindinius strateginius šilumos ūkio projektus, norint mažinti mokėjimus už šildymą: maksimaliai pereiti prie biokuro, naudoti kogeneracijos principu veikiančias jėgaines ir renovuoti senus daugiabučius. O kai buvo pradėta skirstyti 2007–2013 metų ES parama, siūlėme projektus, kuriems buvo galima ją gauti.

Labai gaila, kad 2009–2012 metais tuometė Energetikos ministerijos vadovybė nušalino energetikos ekspertus ir asocijuotas struktūras nuo dalyvavimo rengiant projektus ir vietoj jų samdė brangiai kainuojančius konsultantus iš užsienio. Dabar matyti, kad padaryta išties daug klaidų, buvo pakeista ir tarpusavyje nesuderinta daug teisės aktų.

Pradėjus dirbti naujai Vyriausybei imtasi veiksmų, kad tos klaidos būtų ištaisytos, tačiau dėl didelio jų masto didžioji dauguma problemų liko neišspręstos.

Labai daug keblumų kelia kogeneracinių jėgainių veikla. Užuot finansavimą nukreipus kogeneracinėms didžiųjų miestų elektrinėms pervesti prie biokuro – dėl to smarkiai sumažėtų gyventojų mokėjimai už šilumą, buvo padaryta didelė klaida lėšas skirti Lietuvos elektrinės Elektrėnuose devintojo bloko statyboms. Šiam projektui įgyvendinti buvo paimta dalis Ignalinos atominei elektrinei uždaryti skirtų lėšų, taip pat paskola iš banko. Ir kai buvo tvirtinamos kvotos elektrai, pagamintai Lietuvos elektrinėje ir kogeneracinėse šilumos tiekimo įmonių jėgainėse, supirkti, šioms buvo sumažintas į tinklą parduodamos energijos kiekis. Dėl to eliminuota galimybė sumažinti tose pat jėgainėse pagamintos šilumos energijos kainą. O Lietuvos elektrinei elektros pardavimo kvota buvo padidinta, nors jos pagaminamos elektros energijos kilovatvalandės kaina – beveik dukart didesnė už pagamintos kogeneracinėse jėgainėse. Visa tai daryta vien dėl to, kad būtų galima grąžinti iš banko pasiskolintus pinigus.

Neteisingas sprendimas yra ir nustatyti visiems gamtinių dujų naudotojams papildomą mokestį, kuriuo finansuojama suskystintų gamtinių dujų terminalo statyba. Šilumos tiekimo įmonės dabar moka po kelis milijonus litų per mėnesį, o šios sąnaudos įskaičiuojamos į pagaminamos šilumos energijos kilovatvalandės kainą. Vadinasi, suskystintų gamtinių dujų terminalo statybą finansuoja visi centralizuotai tiekiamo šildymo naudotojai. Kartu susidaro priešprieša: statomas terminalas, o centralizuotos šilumos tiekėjai vis labiau atsisako gamtinių dujų ir pereina prie biokuro.

Nepaisant visų nesklandumų, šilumos tiekimo įmonės yra įgyvendinusios daug projektų. 2012 metų pradžioje biokuro kiekis bendrame šilumai gaminti sunaudojamo kuro balanse sudarė 27 proc., o šių metų pabaigoje ši dalis sieks ir 30 proc. Tikimės, kad iki 2020-ųjų įgyvendinsime tikslą, kad biokuro kiekis bendrame šilumai gaminti sunaudojamo kuro balanse sudarytų 70 proc.