V.Lukoševičius: „NACIONALINIAI VEIKSMINGOS KONKURENCIJOS YPATUMAI LIETUVOS ŠILUMOS ŪKYJE

Koks konkurencijos tikslas – toliau deginti gamtines dujas ar plėsti biokuro naudojimą?

Europos Sąjungos šalys, turinčios išvystytas centralizuoto šilumos tiekimo (CŠT) sistemas, sparčiai atsisako gamtinių dujų naudojimo, keisdamos jas prastenės kokybės, tačiau pigesniu ir nepriklausomu nuo globalių procesų vietiniu kuru, kurį efektyviai galima naudoti tik didelėse katilinėse ir elektrinėse, taip panaudojant didžiulį CŠT sistemų privalumą. Europoje vis ryškiau matosi energetikos vystymosi tendencija – šiaurinės šalys, kurioms reikia daug šiluminės energijos, plečia ir stambina CŠT sistemas ir jose gamina šilumą bei elektrą kogeneracijos būdu iš nekaloringo kuro. Tuo tarpu pietinės didžiosios ES valstybės, dėl mažo šilumos poreikio gamina elektrą atskirai, o šilumą gamina daugiausiai gamtinių dujų pagalba vietinėse katilinėse. Į šių valstybių milžiniškus poreikius nukreiptas gamtinių dujų tiekėjų dėmesys ir investicijos, jos lemia dujinio kuro kainas Europoje ir t.t. Mažosios valstybės, kaip kad ir Lietuva, kurių energetiniai poreikiai daug mažesni negu didžiųjų, skuba iš viso atsisakyti iškastinio importuojamo kuro ir nepriklausyti nuo pasaulinėse kuro rinkose vykstančių procesų. Šiuo keliu ryžtingai eina mūsų kaimyninės Šiaurės šalys, kur vietinis neiškastinis kuras jau dažnai sudaro 40-60 % bendrame šilumos balanse. Sparčiai auga elektros gamyba iš atsinaujinančių energetikos išteklių. Šie įrenginiai brangesni negu tradicinės energetikos objektai, tačiau padengus investicinius kaštus jie gamins energiją naudodami beveik nemokamus išteklius. Tad skubama sparčiai investuoti į atsinaujinančią energetiką, kuri ne tik užtikrina energetinę nepriklausomybę, bet ir ilgainiui taps pigios elektros generatoriais. Tas pats pasakytina ir apie kogeneracines elektrines, naudojančias visų rūšių biomasę. Atsipirkus investicijoms šie objektai  dirbs 2-3 kartus pigesniu kuru, negu pasaulinių rinkų diktuojama nafta ar dujos. Tačiau jei toks požiūris tinka pagrindžiant Visagino AE verslo planą, tai atsinaujinančioje energetikoje jis ignoruojamas.

Lietuva iš vienos pusės deklaruoja, kad siekia plačiau naudoti biokurą, tačiau iš kitos pusės, milijardinės investicijos planuojamos į gamtinių dujų terminalą, jungtis, požemines saugyklas ir t.t., o tai verčia manyti, kad dar ilgai liksime „dujine“ valstybe, nes kas gi jei ne dujų (šilumos) vartotojai apmokės visas šias investicijas. Šioks toks smulkus strateginis prieštaravimas, bet čia smulkmena. Tokių nelogiškumų Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje yra ir daugiau…       

Energetikos specialistai, Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija (LŠTA) ir eilė politikų ragina Lietuvos valstybės institucijas spartinti gamtinių dujų keitimą į 2-3 kartus pigesnį biokurą, kurio ir ištekliai yra pakankami  ir kurio kainas gali įtakoti pati Lietuvos valstybė. Atrodo, kad ir Lietuvos valdininkai suskubo ieškoti būdų (arba imituoja), kaip paspartinti gamtinių dujų keitimą biokuru. „Atrastas“ išganingas ir universalus metodas – konkurencija, kuris turi išspręsti šias ir kitas šilumos ūkio problemas. Šioje vietoje pravartu prisiminti praėjusio šimtmečio pabaigoje eskaluotą tezę – duokite daugiabučių gyventojams nuosavybę ir laisvę, o privati nuosavybė ir konkurencija išspręs visas pastatų problemas. Kuo pasibaigė šios viltys irgi matome – valstybei tenka grįžti į daugiabučius…        

Energetikos ministerija labai gilinasi į šilumos ūkio problemas ir, matyt , atrado, kad šilumos tiekėjai nenori atsisakyti gamtinių dujų ir lėtai investuoja į biokuro įrenginius. Iš esmės biokuras dominuoja tik miestuose, kuriuose nėra gamtinių dujų ir mažiausiose savivaldybėse. Tuo tarpu didžiųjų miestų CŠT sistemos, nepriklausomai nuo to ar jas valdo nuomininkai ar savivaldybių įmonės iki šiol „dujinės“ , o biokuro  dalis Lietuvos CŠT balanse 2011 metais  tik šiek tiek viršijo 20 %. Vietoje to, kad išsiaiškinti realias tokių procesų priežastis ir pašalinti kliūtis, vyriausybės paskelbtos šilumos  ūkio pertvarkos gairės numato, kad reikia tiesiog atimti iš šilumos tiekėjų šilumos gamybos šaltinius ir jie konkurenciniais principais sparčiai „pažaliuos“. Ar viskas taip paprasta ir ar šilumos tiekėjai nenori ar negali plačiau naudoti vietinio ir pigaus biokuro? Kur problemų tikrosios priežastys ir sprendimai? Kadangi nacionalinė „šiluminė“ konkurencija jau vyksta galima panagrinėti jos patirtį.      

„Veiksminga“ konkurencija Lietuvos šilumos ūkyje.

Šių metų 2012 liepos 12 dieną įvykusiame posėdyje Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – Komisija) dauguma balsų priėmė nutarimą, kuriuo nepriklausomą šilumos gamintoją „UAB GECO Kaunas pripažino nereguliuojamu nepriklausomu šilumos gamintoju, iki 2017 m. rugsėjo 30 d. netaikant privalomos šilumos gamybos kainodaros AB „Kauno energija“ aptarnaujamos Kauno miesto teritorijos atžvilgiu“. Tai reiškia, kad ši bendrovė iki 2017 metų visą savo gaminamą šilumą į Kauno miesto šilumos tinklus galės tiekti už kainą ne didesnę, kaip bendrovės „Kauno energija“ nuosavuose šaltiniuose gaminamos šilumos  palyginamąją kainą (šiuo metu tai būtų 18,87 ct/kWh, LŠTA duomenimis).  O kiek gi iš tikrųjų kainuos pagaminti šilumą šitoje katilinėje ir ar tai tikrai geriausias būdas atpiginti šilumą Kauno miesto vartotojams? Bendrovė GECO Kaunas stato 20 MW galios biokurą naudojančią katilinę, kurios sąmatinė vertė, kaip skelbiama  apie 26 mln. Lt. Tai reiškia, kad 1 MW įrengtosios galios kainuos apie 1,3 mln. Lt.   Bendrovė planuoja gaminti 110000 MWh per metus šilumos iš biokuro. Įvertinus biokuro kainas Lietuvos rinkoje ir katilinės eksploatacinius kaštus gautume, kad tikėtina šilumos gamybos savikaina naujoje katilinėje siektų apie 12 ct/kWh, o jeigu bus paskirta prašoma Europos Sąjungos parama, tai šilumos savikaina bus dar mažesnė. Kadangi ši bendrovė Komisijos buvo pripažinta kaip nereguliuojama (?) tai ji turi teisę dabartinėmis kainomis į Kauno miesto tinklus šilumą tiekti iš esmės po 18 ct/kWh. Taigi dėl suteikto bendrovei nereguliuojamo statuso Kauno miesto vartotojai už šilumą penketą metų mokės apie 7 mln. litų kasmet daugiau negu, kad mokėtų jeigu nepriklausomas gamintojas būtų reguliuojamas. Žinoma, dėl to šiluma Kauno gyventojams nepabrangs, bet ir neatpigs. Komisija mano, kad tai nereikšminga Kauno miestui… Ar verslo subjektas praleis progą užsidirbti maksimalų pelną ir darys dideles nuolaidas Kauno miestui? Greičiau, kad ne. Akivaizdu, kad Kauno mieste greitai niekas nepasikeis, tad „nepriklausomi“ šilumos gamintojai veržiasi kuo greičiau investuoti, kol pati AB „Kauno energija“ neturi biokuro įrenginių ir mieste palaikoma labai aukšta „dujinė“ palyginamoji šilumos kaina. Apmaudu, kad taip atsiranda ir palaikomas interesas, kad tokia situacija išliktų kuo ilgiau, tam kad išoriniai šilumos gamintojai galėtų ilgiau ir daugiau užsidirbti. Žinoma neblogai, kad dabar mokama „dujinė“ kaina atiduodama nacionaliniams investuotojams, tačiau tai iš esmės nemažina šilumos kainų galutiniams vartotojams. Tai ir yra Lietuviškos konkurencijos vienas iš nacionalinių  ypatumų.

Kodėl patys didžiųjų miestų šilumos tiekėjai neinvestuoja į galingus biokurą naudojančius įrenginius ir reikšmingai nesumažina šilumos kainų?

Pirmiausia, licenciją turintis šilumos tiekėjas yra atsakingas ne tik už šilumos gamybos šaltinius, bet ir už šilumos perdavimo tinklus, įvadinius skaitiklius, o dažnai ir už visą pastatų vidaus šildymo įrangą. Visas šis ūkis reikalauja nuolatinių investicijų ir eksploatacinių sąnaudų. Antra, didžioji dalis šilumos tiekėjų naudojamo turto, skirtingai nei kituose energetikos sektoriuose nėra perkainuotas, vadinasi į šilumos kainą įdėta labai maža amortizacinių atskaitymų dalis, kuri turėtų būti investicijų finansavimo šaltiniu. Norminis pelnas, kuris siejamas taip pat su menkos vertės turtu yra nereikšmingas, o realiai jis yra neigiamas arba minimalus dažniausiai dėl reguliavimo niuansų ir akcininkų elgesio. To pasėkoje bent kiek didesnės investicijos šilumos ūkyje iš esmės daromos skolintais pinigais. Šilumininkams svarbiausias prioritetas yra šilumos tiekimo patikimumas – todėl susidėvėjusių vamzdynų pakeitimui (o tokios investicijos atsiperka tik per 15-30 metų) reikia skolintis lėšų, dažnai tam tikslui užstatant šilumos šaltiniuose esantį turtą. Tuomet nebelieka galimybių pačius šaltinius pervesti į biokurą ir čia gelbsti tik Europos Sąjungos parama arba kai kurių savivaldybių subsidijos. Tačiau tiek vieni, tiek kiti šaltiniai dažniausiai menki (iki 5 mln. Lt) ir padeda tik epizodiškai spręsti problemas ir tik mažose savivaldybėse. Didieji gi miestai, iš esmės iki šiol neturi ir esant dabartinei energetikos politikai, matyt, greitai ir neturės didelės galios biokurą naudojančių įrenginių, kurie sudarytų tikrai veiksmingą konkurenciją šilumos ūkyje.

Kita priežastis – Energetikos ministerija per metus laiko neparengė „žaliosios“ elektros aukcionų organizavimo tvarkos. Juk didžiuose miestuose ir ne energetikui aišku, kad turi būti statomos termofikacinės elektrinės, o ne šildymo katilai. Tačiau taip delsiama, matyt, sąmoningai, nes tokia situacija palanki mažas biokuro katilines statantiems investuotojams, kurie prisidengdami gražiais konkurencijos lozungais siekia užsidirbti, nekeičiant dabartinės padėties, deja tokia “veiksminga“ konkurencija realios naudos šilumos vartotojams neatneša. Beje, šilumos tiekėjai biokuro katilus esamose katilinės vidutiniškai įrengia už 0,7 mln. Lt/MW – o tai dvigubai pigiau negu plyno lauko investicijos daromos nepriklausomų šilumos gamintojų. Ar tai čia yra „veiksminga“ konkurencija – statyti dvigubai brangesnius objektus ir taip dar padidinti jau esamą katilų perteklių CŠT sistemose?

 Planuojamas šilumos ūkio išskaidymas reiškia, kad susidėvėję šilumos perdavimo tinklai ir neatsiperkančios investicijos į juos bus palikti šilumos vartotojų ir valstybės galvos skausmui, o nereguliuojama „konkurencinė“ veikla šilumos gamybos šaltiniuose taps puikus pasipelnymo šaltinis – juk nesunku susitarti kelioms biokuro katilinėms atskirame mieste ir palaikyti aukštesnes „nereguliuojamos“ šilumos kainas. Kas gi tą įrodys, esant išganingajai konkurencijai…            

Tad kaip pasiekti tikrai veiksmingą konkurenciją šilumos ūkyje?

Natūralu, kad nepriklausomi šilumos gamintojai, kaip pelno siekiantys subjektai siekia už teikiamą šilumą gauti maksimalią leistiną kainą. Tam tikslui reikia tapti nereguliuojamu, o mieste, kuriame statoma katilinė reikia išlaikyti kaip galima ilgiau aukštą „dujinę“ šilumos kainą.  Tai turi gerai suprasti energetikos reguliuotojai ir administratoriai ir gerai panagrinėti kas ta veiksminga konkurencija ir ko iš tikrųjų trūksta, kad ji realiai duotų vaisius. Jeigu veiksmingos konkurencijos tikslas – kuo greičiau gamtines dujas pakeisti pigiu ir vietiniu kuru – tai reikia šių objektų statybai maksimaliai panaudoti esamus šilumos ūkyje objektus ir infrastruktūrą, o tai užtikrintų minimalias investicijas ir didžiausius tokio proceso tempus. Deja, šiandien pasinaudojant energetikos reguliavimo ydomis statomi toli gražu ne pigiausi ir neracionaliausi įrenginiai.

Biokurą naudojantys įrenginiai turėtų atsirasti konkurso keliu (tai parodytų mažiausius investicinius kaštus), o investicijų grąžai gauti turėtų būti sudarytos vienodos sąlygos. Atsinaujinančių išteklių įstatymas įpareigojo, kad kiekviena savivaldybė turi parengti atsinaujinančių išteklių plėtros planus, kurių pagrindu galėtų būti organizuojami tokie konkursai. Deja, sąmoningai ar ne, įstatymo įgyvendinimą daugiausiai stabdo Energetikos ministerija.           

Taigi, investuotojų skirstymas į reguliuojamus ir nereguliuojamus, sudarant skirtingas investicijų grąžos sąlygas, „nureguliuotos“ investicinės galimybės, nuolatinis taisyklių kaitaliojimas, neaiški ir nestabili valstybės politika, po kiekvienos žiemos pradedamos šilumos ūkio reformos ir panašūs veiksmai tikrai nepadeda sukurti „veiksmingos “ konkurencijos ir spręsti įsisenėjusias šilumos vartotojų problemas.