V. Lukoševičius: Lietuvos vietiniai energijos ištekliai – nacionalinės ekonomikos ir energetinio saugumo stiprinimui?

Europos Komisija, reaguodama į pastaruoju metu vykstančius geopolitinius procesus Ukrainoje, Arabų pasaulyje ir kituose regionuose, susirūpino Europos Sąjungos (ES) priklausomybe nuo išorinių energijos tiekėjų ir inicijavo Europos energetinio saugumo strategijos (EESS) rengimą. 2014 metų gegužės mėnesį Europos Komisijos paskelbtame komunikate ES Parlamentui ir Tarybai numatomos pagrindinės siūlomos kryptys, tarp kurių svarbiausiais prioritetais laikoma energijos šaltinių diversifikavimas, energetinės infrastruktūros tobulinimas, vidinės ES energetinės rinkos galutinis suformavimas ir energijos taupymas.  Rekomenduojamos priemonės skirstomos į skubias ir ilgalaikes. Kaip labai skubią priemonę, ES šalims narėms siūloma atlikti “išorinio gamtinių dujų tiekimo nutrūkimo” testą. Tokio “virtualaus” bandymo metu reikėtų įvertinti kaip esama energetinė sistema gali kompensuoti gamtinių dujų tiekimo sumažėjimą ar visišką nutraukimą. Atitinkamai siūloma paruošti planą tokiam scenarijui suvaldyti ir parengti reikiamas priemones. Tarp kitų ilgalaikių priemonių siūloma plėsti vietinių atsinaujinančių energijos išteklių naudojimą ir didinti tvarią vietinio iškastinio kuro gavybą. Atitinkamai reikia tobulinti dabartinę energetikos sistemos infrastruktūrą.    

pv_elementai.jpg

Suprantama, kad šalia bendrų Europinių energetinio saugumo pastangų, būtina tobulinti ir nacionalines energetinio saugumo priemones. Atlikta ir Europos Komisijos paskelbta studija atspindi gerai žinomą situaciją, kad atskiros ES šalys narės gana skiriasi turimais energijos ištekliais, energijos vartojimo struktūra bei intensyvumu, skirtingi išorinio energijos tiekimo ryšiai ar turima energetinė infrastruktūra ir t.t.. Energetinis pažeidžiamumas ir jo mažinimo keliai turėtų būti siejami su konkrečių šalių energetinės sistemos specifika.  

Lietuvos Nacionalinė energetinės nepriklausomybės strategija numato pagrindinius projektus, kuriais siekiama didinti energijos išteklių tiekimo įvairovę ir taip pagerinti energetinį saugumą, tikimasi konkurencingų energijos kainų. Tokie projektai, kaip suskystintųjų gamtinių dujų terminalas Klaipėdoje ar elektros jungtys su Švedija ir Lenkija, tikrai padidins importuojamų energijos išteklių pasirinkimą, tačiau ar Lietuva bus tik išorinių energetinių žaliavų bei išteklių vartotoja? Ar ant pirštų suskaičiuojami išoriniai energetiniai ryšiai yra tikra ir pakankama energetinio saugumo garantija? Manytina, kad siekiant šių tikslų lygiagrečiai su išorinių energetinių jungčių statybomis būtina plačiau naudoti ir nuosavus Lietuvos energetinius resursus, taip diversifikuojant ir harmonizuojant energetinio apsirūpinimo sistemą.

nr_33.jpg

Buitiniams energijos vartotojams svarbu ne kokios energetinės žaliavos vartojamos, o kaip saugiai, patogiai ir konkurencingomis kainomis apsirūpinti šilumine ir elektros energija. Pavyzdžiui, gamtinės dujos, naudojamos viryklėse, lengvai galėtų būti pakeistos elektros energija, jeigu tai būtų ekonomiškai naudinga. Tiesiogiai technologijos procesuose gamtinės dujos, kaip žaliava, naudojamos iš esmės tik “Achemos” trąšų gamykloje. Kitose įmonėse gamtinės dujos nesunkiai galėtų būti pakeistos šviesiaisiais naftos produktais, granuliuoto kuro įvairiomis rūšimis ar elektros energija, jeigu tik tokia būtinybė būtų arba jeigu tai apsimokėtų. 

Lietuvoje, priešingai negu daugumoje Europos Sąjungos šalių, šiluminės energijos suvartojimas yra apie 2 kartus didesnis negu elektros energijos. 2012 metų duomenimis, elektros suvartota apie 10 teravatvalandžių (TWh), tuo tarpu šiluminės energijos pavidale suvartojimas siekė atitinkamai 25 TWh. Iš šio kiekio apie 9 TWh šilumos pagaminama ir patiekiama per centralizuoto šilumos tiekimo (CŠT) sistemas, kurios įrengtos praktiškai kiekviename, bent kiek didesniame Lietuvos mieste. Likusi suvartojama šiluminės energijos dalis (apie 16 TWh) pagaminama vartojimo vietoje – tai vietinis šildymas (VŠ) – naudojant gamtines dujas, malkas, anglis, durpes ir t.t.          

Kalbant apie saugų apsirūpinimą energija, akivaizdu, kad techniniu požiūriu labiausiai pažeidžiami yra smulkūs gamtines dujas vartojantys vietinio šildymo atstovai. Dėl kokių nors priežasčių nutrūkus išoriniam gamtinių dujų tiekimui vietines katilines tektų pertvarkyti kitokių kuro rūšių deginimui. Tai pareikalautų ne tik laiko, bet ir žymių piniginių išteklių. Didesnės galios dujinės katilinės (virš 5 MW) ir dabar privalo turėti įrengtas ir rezervinio kuro (dažniausiai skystojo) naudojimo sistemas. Centralizuoto šilumos tiekimo sistemos yra gana saugios, nes jose privaloma tvarka, šalia gamtinių dujų, saugomas ir naudojamas skystasis ar kietasis rezervinis kuras. Panašiai užtikrinamas saugumas ir šiluminėse elektrinėse, kuriose saugoma rezervinio kuro bent 10-čiai dienų, o bėdos atveju būtų naudojamos ir valstybinės naftos produktų atsargos.          

Pastaraisiais metais Lietuvoje vykstanti sparti biokuro naudojimo plėtra ne tik sumažino šilumos kainas, bet ir reikšmingai pagerino energetinį saugumą. Dabar virš trečdalio centralizuotai tiekiamos šilumos pagaminama iš kietojo biokuro, o 2020 metais tikimasi taip gaminti apie 60-80 % visos centralizuotai tiekiamos šilumos. Dar daugiau kietojo kuro sunaudoja vietinio šildymo sistemų naudotojai. Pagal 2012 metų statistiką iš 25 TWh sunaudotos šiluminės energijos apie 12 TWh jau buvo gaminama iš biokuro, kurio didžioji dalis yra vietinės kilmės: CŠT sektoriuje taip pagaminta virš 3 TWh, o vietinio šildymo katiluose apie 9 TWh energijos. Žinoma, vietiniam šildymui dideliais kiekiais tradiciškai naudojamos malkos, kuriomis daugiausiai šildosi kaimų, miestelių ir priemiesčių gyventojai. CŠT sistemų ir didesnėse vietinio šildymo katilinėse paprastai naudojamos medienos drožlės, kiek rečiau durpės, šiaudai ar įvairios kilmės granulės.       

Statistika rodo, kad apsirūpinimui šiluma daugiausiai naudojamas biokuras – jo metinis suvartojimas yra apie 12 TWh/m. – t.y. daugiau negu bendrasis elektros energijos suvartojimas Lietuvoje (apie 10 TWh/m.). Taigi, vietinio kietojo kuro naudojimas yra labai reikšmingas Lietuvos energetikos faktorius, kurį ne visuomet tinkamai įvertina politikai ar valdininkai, energetinį šalies saugumą siedami tik su gamtinių dujų ir elektros importu.  Kaip vietiniai energetiniai ištekliai galėtų dar labiau padidinti Lietuvos energetinį saugumą?

Išskirtinė Lietuvos energetinė ypatybė yra plačiai išvystytos centralizuoto šilumos tiekimo sistemos. 1990 metais centralizuotai buvo tiekiama apie 3 kartus daugiau šiluminės energijos negu dabar. Dėl žinomų priežasčių, Nepriklausomybės laikotarpiu bankrutavus įvairioms įmonėms ir atsijungus eilei pramoninių ir komercinių vartotojų (nenorėjo subsidijuoti buitinių vartotojų), CŠT sistemos tapo dažnai per didelės, tačiau buvo išsaugotos, modernizuotos ir dabar yra puiki energetinė infrastruktūra, kurios pagalba galima šiluminę energiją gaminti naudojant “sudėtingo” kietojo kuro įvairias rūšis. Tai sudarė prielaidas Lietuvos miestuose atsirasti įvairaus dydžio katilinėms, kuriose labai kokybiškai deginamos medienos drožlės, šiaudai, durpės, komunalinės atliekos ar kitas panašus kuras. Žinoma, be CŠT sistemų to įgyvendinti miestuose būtų neįmanoma. Ir tai sukuria didelį energetinį saugumą. Priešingai, daugumoje Vakarų Europos šalių, pavyzdžiui, Vokietijoje Prancūzijoje, Belgijoje ar pietinėse šalyse, kur centralizuotai tiekiama palyginti nedidelė šilumos dalis, energetinio saugumo smulkiems vartotojams garantas  iš esmės yra tik patikimas gamtinių dujų tiekimas. Kuom gi gali jas pakeisti daugiabutyje? Nebent elektra, kuri irgi ne mažiau probleminė ir brangi. Tuo tarpu Šiaurės šalys, turinčios CŠT sistemas, kaip ir Lietuva, savo energetinį saugumą didele dalimi grindžia vietinio kuro platesniu naudojimu šilumai kartu su elektra (kogeneracija) gaminti ir tiekti centralizuotai. Taigi, CŠT sistemos padeda lengvai keisti vieną kuro rūšį kitą (diversifikuoti kurą) ir sudaro galimybes elektros energijai gaminti aukščiausiu energetiniu efektyvumu. Lietuvoje, energetinio saugumo požiūriu, labiausiai yra pažeidžiami “dujiniai” vietinio šildymo naudotojai. Tačiau didelė dalis tokių vietinio šildymo vartotojų yra anksčiau buvę CŠT sistemų naudotojai arba išsidėstę netoli CŠT vamzdynų, tad jų šildymo sistemos lengvai gali būti prijungtos prie esamų termofikacinio vandens tinklų. Sparčiai didėjant pigaus biokuro naudojimui CŠT sistemose tiekiamos šilumos kainos yra konkurencingos, lyginant su vietiniu šildymu, paremtu gamtinėmis dujomis. Dažnai nusiskundžiama, kad nėra galimybės reguliuoti centralizuoto šildymo. Betgi individualus šildymo reguliavimas butuose galimas tiek gaminant šilumą vietinėje katilinėje, tiek gaunant ją iš centralizuoto šilumos tiekimo tinklo. Tai nepriklauso nuo šilumos šaltinio tipo, o lemia pastate įrengta (rekonstruota) šildymo sistema. Pastatas, kaip ir dujas, taip ir šiluminę energiją gali savarankiškai įsigyti savo nuožiūra ištisus metus ir dabar.         

Kad ir šilumos tiekėjai būtų suinteresuoti ir pajėgūs plėsti CŠT rinką, tam turi būti suformuotos atitinkamos ekonominės ir teisinės prielaidos, kurias kuria Lietuvos energetikos reguliatorius – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija bei kitos atsakingos valstybės institucijos. Kai šilumos tiekimo veiklos norminis pelnas priklauso tik nuo disponuojamo turto vertės ir paskolų dydžio, realiai nėra ekonominės motyvacijos “vargti” su smulkiaisiais šilumos vartotojais ir siekti, kad CŠT infrastruktūra būtų labiau pasiekiama didesniam vartotojų skaičiui. Centralizuoto šilumos tiekimo sektorius galėtų ir Lietuvoje plėstis tokiais tempais, kaip ir Skandinavijos šalyse, garantuodamas saugų, patikimą ir efektyvų energijos tiekimą. Deja, dabartinė reguliavimo sistema to neskatina, o esami ar išgalvoti centralizuoto šilumos tiekimo “baubai” vis dar trukdo efektyviai panaudoti šią labai vertingą energetinę infrastruktūrą nacionalinių interesų racionaliam tenkinimui.   

cpv_hiline-pre-insulated-steel_1.jpg

Stambios katilinės ir elektrinės, esančios centralizuoto šilumos tiekimo sistemose, kietąjį kurą gali sudeginti labai kokybiškai, užtikrindamos pačius aukščiausius aplinkosauginius reikalavimus.  Jų darbą nuolat seka sudėtingi prietaisai, kontroliuoja įvairios institucijos. Danijoje atlikti tyrimai parodė, kad smulkiuose primityviuose katiluose deginamos malkos, pagaminant tą patį šilumos kiekį su dūmais išmeta apie 1000 kartų didesnius kiekius kancerogeninių ir kitų pavojingų aplinkai ir žmonėms medžiagų (beje, iš esmės kvėpavimo zonoje), negu deginant tą patį kurą stambiuose katiluose. Danijoje siekiama iš viso uždrausti malkų deginimą, o vietiniam šildymui naudoti tik biokuro granules, kurias tolygiai tiekiant į katilą ir atitinkami primaišant reikiamą kiekį oro, pasiekiamas “švarus” degimas. Danijoje, Suomijoje ir Švedijoje prie CŠT tinklų prijungti ne tik miestų daugiabučiai, bet ir didelė dalis individualių namų. Plečiant centralizuoto šilumos tiekimo sistemas, siekiama suformuoti kuo didesnę energijos rinką vietinio kuro “švariam” ir efektyviam panaudojimui bei per CŠT sistemas utilizuoti atliekinę šilumą iš šiluminių elektrinių ar pramonės įmonių.

Lietuvos energetikos strategijoje svarbi rolė skiriama malkinės medienos ir atliekų panaudojimui energijai gaminti esamose CŠT sistemose. 2020 metais planuojama iš biokuro, vietoje dabartinių 12 TWh/m. gaminti apie 18 TWh šiluminės ir elektros energijos. Nors įvairūs skaičiavimai rodo, kad susidarančių biokuro išteklių (medienos, šiaudų ir komunalinių atliekų) Lietuvoje turėtų pakakti, tačiau skirtumas tarp šio kuro atsinaujinimo ir suvartojimo mastų bus nedidelis. O jeigu kaimynai pasiūlys geresnes kainas, tai biokuro gali ir pritrūkti arba jis reikšmingai pabrangs. Šiame kontekste labai gera alternatyva medienos kurui galėtų būti vietinės lietuviškos durpės, kurių ištekliai yra gana reikšmingi. Naudojamų ir galimų įsisavinti telkinių kuro durpių ištekliai, kuriuos jau šiandien galima naudoti energetikoje, sudaro  apie 18 mln. tonų, o jų energetinė vertė apie 56  TWh. Kelis kartus didesni durpių klodai yra susikaupę šiuo metu nenaudojamuose durpynuose.  Be to, durpės yra “švelniai” ar lėtai atsinaujinantis kuras, nors oficialiai ir nelaikomas atsinaujinančiu. Manoma, kad durpių kiekis Lietuvoje kasmet padidėja po 2-3,5 mln. m3. Jeigu medienos kuras jau tampa tarptautiniu kuru ir transportuojamas vis didesniais atstumais, tai durpės iš esmės yra vietinis kuras ir dažniausiai naudojamas ne didesniu kaip 200 km atstumu nuo išgavimo vietos. Durpių kainos stabilios – maždaug trečdaliu pigesnės nei medienos drožlės. Šiuolaikinių technologijų pagalba durpės gali būti labai švariai transportuojamos ir sudeginamos. Lietuvos energetikoje kuro durpės, lyginant su mūsų kaimynais, dar mažai naudojamos, tačiau potencialas  yra didelis. Dideli kiekiai durpių naudojami Airijoje, Baltarusijoje, Suomijoje, Švedijoje ir kitose šalyse, kur durpės deginamos tiek atskirai, tiek ir mišinyje su medienos drožlėmis. Pastaruoju atveju, 20-30 % durpių deginant kartu su biokuru, sumažinamas degimo produktų korozinis aktyvumas, mažiau šlakuojasi katilų paviršiai. Tai didina katilų tarpremontinius periodus, įrenginiai ilgiau eksploatuojami.    

laukesosdurpynas.jpg

Menkai Lietuvos energetikoje kol kas tepanaudojami  ir šiaudai ar kitos žemės ūkio atliekos, kurių energija dažnai paleidžiama “pavėjui”. Dirbtini ginčai dėl komunalinių atliekų panaudojimo taip pat neprisideda prie platesnio jų panaudojimo energetinės nepriklausomybės užtikrinimui. Vietinių energijos išteklių potencialas realiai gali patenkinti visus Lietuvos šilumos ir didesniąją dalį elektros poreikių . Dažnai klaidinga nuomonė, kad “tai brangu”, susidaro dėl to, kad primityviai lyginant atskiras energijos šaltinių rūšis į jų kainą neįskaičiuojama pačios valstybės patiriamos išlaidos, nacionalinio energetinio saugumo kaina (kuris, šių dienų kontekste, atrodo gana brangus)  ar kitos netiesioginės išlaidos.  Formuojant energetinio saugumo strategiją svarbu įvertinti, kad kilovatvalandė energijos, nupirkta užsienyje ar už tą pačią kainą pagaminta šalyje, turi labai skirtingą įtaką nacionalinei  ekonomikai. Vietinis kuras panaudotas energijos gamybai ne tik didina šalies energetinį saugumą, bet ir sukuria naujas darbo vietas, ypač regionuose. Nacionalinis ir savivaldos biudžetai gauna papildomų pajamų ir t.t. Deja, šiuo metu atliekamos įvairios studijos, susijusios su Lietuvos energetinės strategijos atnaujinimu, menkai vertina kompleksinį energetikos ir ekonomikos vystymąsi. Investuotojai taip pat nevertina fiskalinio efekto ar poveikio Lietuvos ekonomikai– jiems paprasčiausiai rūpi įdėtų lėšų grąža.

Tad kas gi trukdo įvairesnių vietinio kuro rūšių panaudojimui Lietuvos energetikoje? Manytina, kad pagrindinės to priežastys yra šios:

  1. Reguliuojamos centralizuoto šilumos tiekimo bendrovės ekonominiu požiūriu nelabai motyvuotos ieškoti pigesnių, bet, technologiniu požiūriu, sudėtingesnių kietojo kuro rūšių. Situaciją šiek tiek keičia šilumos gamybos konkurencija, atsirandanti kai kuriuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose.
  2. Šilumos tiekimo įmonės iki šiol didžiąją dalį biokuro katilų CŠT sektoriuje įrengė, pasinaudodamos ES lėšomis ir aplinkosauginių fondų parama. Šios paramos priemonės buvo orientuotos į anglies dvideginio mažinimą, tad durpių ar kito iškastinio kuro panaudojimas nebuvo skatinamas.
  3. Paramos priemonės elektros generacijos sektoriuje nukreiptos tik į “žaliosios” elektros skatinimą,  dažniausiai nevertinant poveikio šalies ekonomikai – lyg to reikėtų tik Europos Sąjungai.
  4. Vietinių neatsinaujinančių išteklių panaudojimas, nors ir sukuriantis didžiulę pridėtinę vertę valstybei, niekaip nėra skatinamas ir su investuotojais sukuriama ekonomine nauda valstybė nesidalija.
  5. Dėl pigesnės elektros importo komercinės investicijos į vietinio kuro naudojimą elektros generavimui dažniausiai neatsiperka.     

Nors eilėje valstybės dokumentų deklaruojamas siekis remti atsinaujinančių ir vietinių energijos išteklių naudojimo plėtrą, tačiau realiai iki šiol buvo skatinama tik atsinaujinanti energija, nors jai gaminti kartais naudojami ir ne vietinės kilmės ištekliai. Įvertinant dabar vykstančius geopolitinius procesus, energetinį saugumą ir planuojant naujo ES finansinio laikotarpio priemones tikslinga labiau atsigręžti į Lietuvoje esančius įvairesnius energetinius išteklius ir realiai paskatinti jų naudojimą didinant valstybės energetinį ir ekonominį saugumą.