V. Lukoševičius: Centralizuotai tiekiama šiluma – nelaimė ar gryno oro garantas?

Išsivysčiusiose Šiaurės šalyse centralizuoto šilumos tiekimo vamzdynų sistemos laikomos didele energetikos infrastruktūros vertybe. Jos – brangios, bet yra veiksmingai panaudojamos energijos tiekimo patikimumui užtikrinti, suteikia galimybę naudoti įvairų kurą, – aplinkos taršai mažinti, kartu gaminti ir šilumą, ir elektrą, utilizuoti komunalines atliekas ar panaudoti pramonės įmonių perteklinę šilumą.

Lietuvoje, kaip ir Šiaurės šalyse, centralizuoto šilumos tiekimo (CŠT) sistemos yra smarkiai paplitę. 1990 metais centralizuotai buvo tiekiama apie 2 – 3 kartus daugiau šiluminės energijos negu dabar, kadangi Nepriklausomybės laikotarpiu bankrutavo įvairios įmonės ir atsijungė daug pramoninių bei komercinių vartotojų – nenorėjo subsidijuoti gyventojų.

CŠT sistemos dažnai tapo per didelės, tačiau buvo išsaugotos, modernizuotos ir dabar yra puiki energetinė infrastruktūra, kurios pagalba galima šiluminę energiją gaminti naudojant “sudėtingo”, bet pigaus kietojo kuro įvairias rūšis.

Tai sudarė prielaidas Lietuvos miestuose atsirasti įvairaus dydžio katilinėms, kuriose labai kokybiškai deginamos medienos drožlės, šiaudai, durpės, komunalinės atliekos ar kitas panašus kuras. Žinoma, be CŠT sistemų to įgyvendinti miestuose būtų neįmanoma.

Pavyzdžiui, gamtinių dujų tiekimo saugumas ir patikimumas yra nepaprastai aktualus didžiosioms pietinėms ES valstybėms dėl to, kad jose aprūpinimas šiluma iš esmės pagrįstas vien tik individualiu gamtinių dujų vartojimu. Lietuva, turėdama plačiai išvystytas CŠT sistemas, kritiniu atveju nesunkiai gali vietoje gamtinių dujų panaudoti rezervinį kurą ar pakeisti dujas į kitą kuro rūšį.

Centralizuoto šilumos tiekimo sektorius galėtų ir Lietuvoje plėstis tokiais tempais, kaip ir Skandinavijos šalyse, garantuodamas saugų, patikimą ir efektyvų energijos tiekimą.

Deja, dabartinė reguliavimo sistema to neskatina, o esami ar išgalvoti centralizuoto šilumos tiekimo “baubai” vis dar trukdo efektyviai panaudoti šią labai vertingą energetinę infrastruktūrą nacionalinių interesų racionaliam tenkinimui. Sovietinių laikų pastatuose sunaudojama daug šiluminės energijos nepriklausomai nuo to kokiu būdu jie šildomi.

Dažnai nusiskundžiama, kad nėra galimybės reguliuoti centralizuoto šildymo. Betgi individualus šildymo reguliavimas butuose galimas tiek gaminant šilumą vietinėje katilinėje, tiek gaunant ją iš centralizuoto šilumos tiekimo tinklo. Tai nepriklauso nuo šilumos šaltinio tipo, o lemia pastate įrengta (rekonstruota) šildymo sistema. Pastatas, kaip ir dujas, taip ir šiluminę energiją gali savarankiškai įsigyti savo nuožiūra ištisus metus ir dabar. Problema – daugiabučių pastatų administravimas.

Labai svarbi CŠT sistemų teikiama nauda – tai miestų oro kokybė, apie kokią kitų šalių gyventojai gali tik pasvajoti. Stambios katilinės ir elektrinės, esančios centralizuoto šilumos tiekimo sistemose, net ir kietąjį kurą gali sudeginti labai kokybiškai, o dūmus paskleisti aukštai, taip užtikrinant pačius aukščiausius aplinkosauginius reikalavimus. Jų darbą nuolat seka sudėtingi prietaisai, kontroliuoja įvairios institucijos.

Danijoje atlikti tyrimai parodė, kad smulkiuose primityviuose katiluose deginamos malkos, pagaminant tą patį šilumos kiekį, su dūmais išmeta apie 1000 kartų didesnius kiekius kancerogeninių ir kitų pavojingų aplinkai ir žmonėms medžiagų, negu deginant tą patį kurą stambiuose katiluose. To priežastis – buitinio katilo galios reguliavimo būdas, kai sumažinamas oro tiekimas į pakurą, įsiplieskus ugniai. Degant bet kuriam kurui, o tuo labiau malkoms, esant oro trūkumui dūmuose susidaro didžiulis kiekis nepilno degimo produktų: anglies monoksido (smalkės), benzpireno ir įvairiausių policiklinių aromatinių angliavandenilių, kurių dauguma yra vėžį sukeliantys junginiai.

Tokiu režimu dirbantis katilas iš esmės virsta didžiule cigarete, kurios dūmai pro langus smelkiasi į šeimininko ar kaimynų kambarius. Malkomis šildomi tankiai apstatyti miestų kvartalai žiemą tampa pavojingais sveikatai, rūkytais gaminiais “kvepiantys” rajonai. Ypač kai nėra dūmus išsklaidančio vėjo. O kai kurie nekontroliuojami tokių katilų kūrentojai nesibodi kartu ir įvairias atliekas sudeginti. Apsilankius žiemą Druskininkuose dažnai dar ir grįžus į Vilnių drabužiai dūmais “kvepia”.

Danijoje siekiama iš viso uždrausti malkų deginimą, o vietiniam šildymui naudoti tik biokuro granules, kurias tolygiai tiekiant į katilą ir atitinkami primaišant pakankamą kiekį oro, pasiekiamas “švarus” ir kontroliuojamas degimas.

Mūsų kaimyninėse Šiaurės šalyse prie CŠT tinklų prijungti ne tik miestų daugiabučiai, bet ir didelė dalis individualių namų. Plečiant centralizuoto šilumos tiekimo sistemas, siekiama suformuoti kuo didesnę energijos rinką vietinio kuro “švariam” ir efektyviam panaudojimui.

Modernių technologijų diegimas, pigesnio biokuro plėtra, šilumos gamybos efektyvinimas bei šilumos nuostolių mažinimas perdavimo tinkluose reikalauja didelių finansinių išteklių ir pastangų.

Apmaudu, kad šios pastangos paleidžiamos vėjais tragiškos būklės daugiabučių gyvenamųjų namų ūkyje, kur labai neracionaliai iki šiol naudojama šiluma. Tai patvirtina 30-tyje Europos miestų atliktas tyrimas „Europos žaliųjų miestų indeksas“.

Vilniaus miestas buvo prasčiausiai įvertintas dėl neefektyvaus energijos vartojimo pastatuose. Tuo tarpu oro kokybė mūsų sostinėje geriausia – daugiausiai prie to prisideda centralizuotas šilumos tiekimas. Sunku net įsivaizduoti, kas būtų, jei kiekvienas namas būtų šildomas individualiai ir iš kiekvieno namo kamino rūktų nekontroliuojamos kokybės dūmai.

Apibendrinant daugelio valstybių strateginius planus energetikoje galima pastebėti, kad centralizuotas energijos (šilumos, vėsumos ir elektros) tiekimas yra viena iš prioritetinių priemonių, padedanti sumažinti į atmosferą išmetamo anglies dvideginio (kuris lemia klimato kaitą) kiekį, didinanti pirminio kuro vartojimo efektyvumą ir sudaro prielaidas energijos gamybai panaudoti vietinius ir atsinaujinančius energijos išteklius. Tokia išvada remiasi šiais pagrindiniais argumentais: bendrame technologiniame cikle galima vienu metu efektyviai gaminti šilumos, vėsumos ir elektros energiją (trigeneracija).

Taip kur kas efektyviau panaudojama pirminė kuro energija, mažinamas kuro suvartojimas ir atitinkamai mažiau į aplinką išmetama anglies viendeginio ir dvideginio, azoto ir sieros oksidų, kietųjų dalelių ir kancerogeninių medžiagų. Pilnąjį kuro sudegimą, dūmų kokybės kontrolę ir dūmų valymo sistemas galima įdiegti tik didelėse centralizuoto energijos generavimo jėgainėse. Europos Sąjungos naujosios aplinkos taršą ribojančios direktyvos labai griežtai reikalauja kontroliuoti didžiųjų jėgainių išmetamų dūmų kokybę.

Tuo tarpu buitinių katilų dūmai, išmetami iš esmės kvėpavimo zonoje, – tik paties savininko sąžinės reikalas.

CŠT vamzdynus sunku įrengti jau egzistuojančiuose, tankiai užstatytuose didmiesčiuose, kur tiesiog fiziškai nėra vietos didelėms termofikacinio vandens trasoms.

Tad šalys, kurios dabar nori sumažinti aplinkos taršą ir priklausomybę nuo importuojamų gamtinių dujų, įrengdamos centralizuoto šilumos tiekimo sistemas susiduria su rimtomis techninėmis, nuosavybės ir panašiomis problemomis.

Nepaisant to, ES šalys, tokios kaip Vokietija, Austrija, Olandija, skelbia ambicingus planus padidinti CŠT sektorių savo šalyse, kad sumažintų poveikį klimato atšilimui ir priklausomybę nuo iškastinio kuro importo. Šiuo požiūriu buvusių sovietinio bloko valstybių paveldėta centralizuoto šilumos tiekimo infrastruktūra įgyja didelę vertę šiuolaikinėje energetikoje ir aplinkosaugoje.