Svajonių verslas – biokuro katilinė: valstybė sudarė tokias sąlygas, kad apsukruolių investicijos gali atsipirkti per keletą metų

Apsukrūs verslininkai Lietuvoje atrado naują būdą greitai ir beveik be jokios rizikos susižerti nemenką pelną – didmiesčiuose statyti nedideles biokuro katilines. Sąmoningai ar ne, bet valdžia vėl užlipo ant to paties grėblio.

Neseniai Vyriausybė buvo priversta stabdyti audringą saulės energetikos plėtrą, nes paaiškėjo, kad valstybė įsipareigojo brangiai supirkti nedidelių jėgainių gaminamą saulės energiją, bet nenustatė apribojimų, kad tokių gamintojų neatsirastų daugiau nei reikia.

katiline_geco.jpg

Verslininkai greit užuodė aukso gyslą – išduota net 11 tūkst. leidimų saulės jėgainėms statyti. Energetikos ministerija apsižiūrėjo, kad valstybė neišgalės supirkti tiek iš saulės gaunamos elektros energijos, todėl ėmė stabdyti šį procesą bei mažinti supirkimo kainas. Tiems verslininkams, kurie jau spėjo investuoti, bet dėl pasikeitusių sąlygų patirs nuostolių, bus mokamos kompensacijos.

Prezidentės valia

Saulės energetika pažabota, bet naujas burbulas formuojasi šilumos tiekimo versle. Pagal šiuo metu galiojančius įstatymus, savivaldybės priverstos supirkti nedidelių biokuro katilinių tiekiamą šilumą, net jei jos kaina gerokai viršija savikainą. Nuo pernai kilo tikras biokuro jėgainių statybos bumas.

Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) atstovai tikina, kad šią problemą kada nors išspręs konkurencija. Tuo tarpu miestų vadovai neslepia – ateidami į rinką mažieji šilumos gamintojai piešė rožinius planus, bet pamiršo juos, vos gavę leidimus veikti.

Lietuvoje jau ne pirmi metai garsiai kalbama apie šilumos ūkio perėjimą nuo brangių dujų prie pigaus biokuro. Kartojama, kad biokuras yra tris kartus pigesnis už gamtines dujas, todėl jo naudojimas leistų gerokai atpiginti šilumą. Tiesa, biokuro katilai iki dešimties kartų brangesni už dujų, todėl tokiam perėjimui reiktų didelių investicijų.

Kol didieji šilumos tiekėjai „pririšti“ prie brangių rusiškų dujų vamzdžio, galimybėmis užsidirbti bando pasinaudoti pinigų turintys verslininkai, Kaune, Vilniuje ir kituose miestuose pradėję vieną po kitos statyti nedideles biokuro katilines.

Aukso gyslą užčiuopusiems verslininkams iki šiol trukdė tik monopolį didžiuosiuose miestuose turintys šilumos gamintojai, darę viską, kad tik neįsileistų į savo valdas nepriklausomų konkurentų. Tačiau vakar Seimas priėmė prezidentės Dalios Grybauskaitės pasiūlytas Šilumos ūkio įstatymo pataisas, kuriomis nustatyta, kad nepriklausomiems tiekėjams naudojimosi šilumos perdavimo tinklais sąlygų sąvadus ir šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių sąlygas tvirtins ne šilumos tinklus valdantys šilumos tiekėjai, o VKEKK. Kitaip tariant, nepriklausomiems šilumos tiekėjams bus dar lengviau plėtoti savo verslą.

Prezidentė šias pataisas ėmė rengti po to, kai praėjusių metų pradžioje apsilankė akcinėje bendrovėje „Grigiškės“ ir išgirdo, kad bendrovė norėtų iš biokuro gaminti šilumą bei tiekti ją vilniečiams, bet „Vilniaus energija“ daro viską, kad neįleistų bendrovės į šilumos perdavimo tinklus. Prezidentė sukritikavo monopolininkus ir pažadėjo juos sutramdyti įstatymų pataisomis. „Vilniaus energijos“ pateiktų duomenų, jog „Grigiškių“ gaminama šilumos energija vilniečiams kainuos net brangiau nei „Vilniaus energijos“, niekas nenorėjo nei girdėti, nei matyti. Beje, „Grigiškės“ iki šiol šilumos iš biokuro dar nepradėjo gaminti.

Šilumos kaina beveik nesiskiria

Pradėjusios veikti mažosios biokuro katilinės šilumą žmonėms ėmė tiekti panašia kaina, kaip ir brangias gamtines dujas deginantys šilumos tiekėjai.

Dujas deginanti Kauno termofikacinė elektrinė didžiąją dalį kauniečiams tiekiamos šilumos bendrovei „Kauno energija“ parduoda po 18,93 ct už kilovatvalandę.

O iš mieste veikiančių nepriklausomų biokuro katilinių „Kauno energija“ šilumą superka tik vos centu ar dviem pigiau. Bendrovė „GECO Kaunas“ (Bendrovės „Geco Kaunas“ biokuro katilinę matote nuotraukoje viršuje)  už šilumą gauna 18,36 ct, „Lorizon energy“ – 17,45 ct, „ENG“ – 17,43 ct už kilovatvalandę.

Kauno meras Andrius Kupčinskas „15min“ teigė, kad biokuro katilinių verslas šiuo metu itin patrauklus pirmiausia dėl netobulo teisinio reglamentavimo: „Šiuo metu nepriklausomiems tiekėjams gaminti šilumą iš biokuro, ypač didesniuose miestuose, yra itin pelninga. Gal ir ne taip, kaip narkotikų ar ginklų prekyba, bet netoli to.“ 

Rožiniai pažadai

Pasak Kauno mero, su biokuro katilinių atsiradimu buvo siejamos pigesnės šilumos viltys, tačiau jos neišsipildė. „Kai šie verslininkai atėjo į rinką, piešė rožinius planus, tačiau pradėję veikti  nusistatė dideles kainas, o jų pelno marža siekia kone 50 procentų. O „Kauno energijos“ pelno marža yra aiškiai nustatyta Kainų komisijos ir negali būti didesnė nei 5 procentai. Nepriklausomiems gamintojams tos lubos yra visiškai nereguliuojamos“, – problemą įvardijo A.Kupčinskas.

„Kauno energijos“ atstovas Ūdrys Staselka taip pat mano, kad biokuro katilinių savininkams sudarytos šiltnamio sąlygos. Pasak jo, VKEKK nustatyta tvarka  riboja tik maksimalią nereguliuojamų šilumos gamintojų šilumos kainos ribą. Pelno marža nepriklausomiems tiekėjams neribojama. Net ir cento dalimis pigesnė šiluma turi būti supirkta nepriklausomai nuo to, kiek kainuoja ją pagaminti.

Garantuotas pelnas

„Kauno energijos“ atstovas nurodė, kad ten, kur yra vienintelis nepriklausomas šilumos tiekėjas, su juo sudaromos ilgalaikės sutartys. Tiesa, toks tiekėjas šilumą turi parduoti kainomis, mažesnėmis negu pačios „Kauno energijos“ gamybos savikaina.

Kauno meras A.Kupčinskas pabrėžė, kad mažųjų biokuro katilinių savininkai naudojasi susidariusia padėtimi ir savo investicijas atgauna itin greitai: „Nepriklausomi tiekėjai, atėję į didelį miestą, mato, kad iš jų šilumą vis tiek privalės supirkti, todėl pradeda verslą ir investicijas susigrąžina per 2–3 metus, o toliau džiaugsis garantuotu pelnu be jokios rizikos.“

Dvigubi standartai

Dabartinę tvarką kritikavo ir Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos vadovas Valdas Lukoševičius: „Jei būtų tvarka, kaip Skandinavijos šalyse, tai konkursai būtų rengiami tam tikram megavatų skaičiui, o kas pasistatytų pigiausius įrenginius ir turėtų geriausią kainą, tas ir galėtų šilumą tiekti. Pas mus reguliuojamiems šilumos tiekėjams investicinę grąžą nustato Kainų komisija, todėl biokuro katilinės atsiperka per 8–15 metų. Nepriklausomiems gamintojams pagal dabartinę tvarką investicijoms atsipirkti užtenka trejų metų. Dėl to ir buvo sukeltas tas perėjimo prie biokuro ažiotažas, bet šilumos vartotojai apčiuopiamos naudos nejaučia.“

Asociacijos vadovo teigimu, būtu galima nustatyti gerą investicinę grąžą nuo investuotos sumos, bet šią tvarką reikėtų taikyti visoms biokuro katilinėms, o ne tik nepriklausomiems gamintojams.

Padalinta rinka

VKEKK narys Darius Biekša „15min“ sakė, kad superkamos šilumos kaina priklauso nuo savivaldybių ūkiškumo. Vienur šilumos kaina nesiekia 20 ct, kitur ji viršija 30 ct. Kuo efektyviau tvarkosi savivaldybė, tuo mažesnės galimybės nereguliuojamiems tiekėjams kelti kainą.

Pasak jo, dabartiniu reglamentavimu siekiama užtikrinti konkurenciją šilumos gamybos rinkoje. „Viską išspręs konkurencija, kai atsiras bent vienas papildomas tiekėjas, kuris gamins perteklinę šilumą. Tada kainas mažinti turės visi“, – įsitikinęs komisijos narys.

Tačiau jis nepaaiškino, iš kur atsiras ta konkurencija jau užimtoje rinkoje. „Koks verslininkas veršis į perpildytą rinką? Visi žino Kauno šilumos poreikį. Dabar atėję verslininkai nusiiminėja grietinėlę, o miestui beveik jokios naudos nėra. Šilumos kaina mažėja tik dėl pingančių dujų. Nedidelių biokuro katilinių poveikio kainoms nepastebime“, – piktinosi A.Kupčinskas.

Turtingųjų privilegija

Biokuro katilinę valdančios UAB „Lorizon energy“ direktorius Andrius Bložė „15min“ teigė, kad galiojančia tvarka gali pasinaudoti kiekvienas: „Mūsų apskaičiavimais ir vertinimais, dabartinis teisinis šilumos ūkio reguliavimas bei padėtis šilumos ūkyje sudaro sąlygas atsirasti nepriklausomiems šilumos gamintojams ir laisvai konkuruoti. Jei kas nors mano, kad sugebės šilumos energiją  tiekti pigiau, gali imti ir tai padaryti.“

Paklaustas, per kiek laiko turėtų atsipirkti investicijos į biokuro katilinę, A.Bložė atsakė abstrakčiai – jog tai įvyks per trumpiau nei per keliolika metų: „Skaičiuojama, kad šilumos energijos srityje investicijos tradiciškai turėtų atsipirkti per keliolika metų. Jei manoma, kad investicijos per tiek laiko neatsipirks, paprastai į šį verslą neinvestuojama. Mūsų atveju mes telpame į tradicinius atsipirkimo modelius, o tikslų atsipirkimo metų skaičių paveiks ir sparčiau ar lėčiau kintanti dujų kaina, ir konkurencija“.

Vis dėlto A.Bložės kvietimu šilumą gaminti pigiau pasinaudoti gali toli gražu ne visi. Pirmiausia tam reikia didelių pradinių investicijų. „Nepriklausomi šilumos gamintojai, užsidirbę pinigų iš kitų verslų, pamatė gerą vietą investuoti, laukti greitos grąžos ir susirinkti pelną. Tačiau jų įdėti pinigai gyventojams per šilumos kainą bus gerokai brangesni, nei stambiųjų šilumos gamintojų investuotos lėšos“, – „15min“ sakė Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas Vytautas Stasiūnas.

Bendrovę „GECO investicijos“, kuriai priklauso „GECO Kaunas“ ir „GECO Vilnius“, valdo prekybos tinklo „Senukai“ įkūrėjo Augustino Rakausko šeima ir privataus kapitalo investicijų grupė „Žabolis ir partneriai“. Vilniuje biokuro katilinę statyti planuojanti įmonė skelbia, kad į projektą bus investuota 20–30 mln. litų.

Galimybė manipuliuoti

V.Stasiūno teigimu, brangiai už šilumą mokantiems gyventojams daug daugiau naudos atneštų didžiųjų šilumos gamintojų perėjimas prie biokuro: „Procesas paleistas pagal lietuvišką metodą. Nebuvo stengtasi panaudoti jau turimų šilumos tiekimo įmonių, kurios tiesiog neturi pinigų pereiti prie biokuro, infrastruktūros. Tuo tarpu nepriklausomi šilumos tiekėjai ima katilines statyti ant plyno lauko. Jie turi rūpintis keliais, elektra, komunikacijomis ir visa tai turi atsipirkti per pigesnį kurą. Tačiau vartotojas naudos nepajunta, nes investuojama gerokai daugiau, nei investuotų jau veikiantys šilumos tiekėjai.“

Nepriklausomo energetikos eksperto Vyginto Sidzikausko teigimu, biokuro katilinėse gaminamos šilumos kaina kyla dėl bendrovių noro kuo greičiau susigrąžinti įdėtus pinigus: „Biokuro katilinių savininkai turėjo investuoti savo ar skolintas lėšas, tos investicijos turi atsipirkti per kuo trumpesnį laiką, todėl galutinė šilumos kaina vartotojui nemažėja.“

V.Sidzikauskas teigė, jog dabar galiojančiai tvarkai trūksta skaidrumo. „Įstatymai suteikia galimybę įkurti naują šilumos šaltinį, kuris šilumą tiektų pigiau nei dabar monopolinėje rinkoje veikiančios įmonės. O pigiau gali būti ir 0,1 cento. Toliau verslininkai gali akumuliuoti lėšas nepriklausomai nuo realios savikainos ar paskolų mokėjimų grafikų. Šiame žaidime gali žaisti ir tie, kurie suteikia leidimus. Bet šilumos vartotojui iš to nieko gero“, – sakė pašnekovas.

Siūlo nacionalizuoti

Seimo Energetikos komisijos pirmininko pavaduotojo Kęstučio Masiulio nuomone, pastangos užtikrinti konkurenciją šilumos ūkyje yra bevaisės, todėl geriausia būtų šią sritį perimti valstybei. „Šilumos ūkyje niekada negali būti  visavertės konkurencijos, kaip bulvių auginime ar kituose versluose. Geriausia būtų, kad valstybė susigrąžintų šį ūkį į savo rankas ir griežčiau kontroliuotų šias įmones, jų pelningumą. Tada nereiktų tikėtis, kad konkurencija savaime išspręs problemą, o kainos sumažės. Kam privatininkui mažinti kainą, jeigu iš jo vis tiek turi pirkti?“, – retoriškai klausė Seimo konservatorius.

Pasak jo, yra ir kita problema – šilumos tinklų išlaikymo kaštai, kurie dar labiau užgula tinklų operatorius, todėl šie turi juos kompensuoti iš vartotojų kišenės. Taip kyla šilumos tiekimo kaina, o nereguliuojami šilumos tiekėjai gali uždirbti dar didesnius pelnus.

Didieji irgi moka pasipelnyti

Iš biokuro jau išmoko pasipelnyti ne tik nedideli nepriklausomi gamintojai, bet ir didžiosios šilumos tiekimo bendrovės. Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba (FNTT) baigia sostinę šildančios bendrovės „Vilniaus energija“ ir su ja susijusių biokurą tiekiančių įmonių veiklos tyrimą.

Pasak FNTT vadovo Kęstučio Jucevičiaus iš nedidelių įmonių biokuras būdavo superkamas pigiai, bet „Vilniaus energijai“ jis buvo perparduodamas žymiai brangiau. Manoma, kad taip buvo išpučiamos „Vilniaus energijos“ šilumos gamybos sąnaudos, o pelnas nusėsdavo tarpininkų sąskaitose.

Dėl to Vilniuje ir kituose miestuose didėjo šilumos kaina. Bylos duomenimis, tokiu būdu gautas pelnas buvo sutelkiamas įmonėje „Bionovus“. Tokia schema galėjo veikti apie 10 metų. Ir biokuro gamintojus, ir šilumos gamintojus valdo tie patys asmenys, o už jų stovi kocernas „Icor“, kurio vadovas Andrius Janukonis aktyviai agituoja už perėjimą prie biokuro.

„Vilniaus energijos“ atstovai atrėžė, jog šie teisėsaugos institucijų veiksmai tėra bandymas kriminalizuoti biokuro verslą, mažinant konkurenciją brangių gamtinių dujų vartojimui. Buvo atkreiptas dėmesys, kad biokuro kainą Lietuvoje nustato VKEKK, todėl esą neįmanoma, kad šilumos tiekimo įmonės pirktų biokurą didesne kaina nei nustatyta.