M. Nagevičius: Blogiau būti jau nebegali

Man dažnai tenka bendrauti su didesniais ir mažesniais  Lietuvos ir užsienio potencialiais investuotojais, kurie, pasiklausę mūsų politikų viešų kalbų apie Lietuvos tikslus plėtoti atsinaujinančią energetiką, ieško konkrečių tokių investicijų galimybių.

Deja, viskas, ką aš galiu jiems pasakyti – pasiūlyti palaukti ir kreiptis kada nors vėliau. Po metų ar dvejų.

Gamtinės ir technologinės sąlygos atsinaujinančiai energetikai Lietuvoje yra puikios.  Atsinaujinančios energetikos šviesia ateitimi Europos Sąjungoje, JAV, Kinijoje ir net Indijoje neabejoja jau beveik niekas. Tačiau investavimo galimybių į atsinaujinančios energetikos plėtrą Lietuvoje tiesiog nėra.

Pastaruoju metu viešai daug kalbama apie planus statyti dideles biokuro kogeneracines elektrines Vilniuje ir Kaune. Tam netgi numatyta skirti apie 800 mln. Lt paramos iš ES struktūrinių fondų. Gražu. Tačiau  šiuos projektus gali plėtoti tik  viena paskirtoji valstybinė įmonė –  UAB „Lietuvos energija“, kuri tai gali daryti kartu su jos pasirinktu mažesniu akcininku, valdančiu ne daugiau 49% akcijų. 

Iš esmės tai reiškia, kad kitiems investuotojams galima investuoti tik į projektus valdančios valstybinės įmonės akcijas, bet ne tiesiogiai į projektus. Ir tikėtis, kad  „Lietuvos energija“, kaip pagrindinė akcininkė, padarys ekonomiškai optimalius investicinius sprendimus ir įgyvendintas projektas laisvos rinkos sąlygomis bus pakankamai pelningas.

Bet tai nėra blogiausia. Blogiau tai, kad labai tikėtina, kad ES paramos lėšų skyrimas tik vienos įmonės valdomiems projektams gali būti išvis nesuderintas su Europos Komisija (EK). ES valstybės paramos energetikai ir aplinkosaugai gairėse yra numatyta, kad ES lėšos konkurencinėse rinkose gali būti skiriamos tik konkurso būdu. Smulkių akcininkų parinkimo konkursas vargu ar yra tai, ką EK laikys konkursu tarp galimų paramos gavėjų. 

Ir net jei kokiu nors neįtikėtinu būdu Lietuvai pavyktų įrodyti, kad elektros gamyba Lietuvoje, skirtingai nuo kitų ES šalių, nėra ir niekada nebus konkurencinė rinka, įsigalios gairėse numatytas ribojimas teikiamos paramos intensyvumui  – valstybės planavimo būdu, be konkurso parinktiems didelių įmonių projektams ne daugiau kaip 45% nuo tinkamų investicijų.  O tinkamomis investicijomis pažįstamos tik investicijos, viršijančios investicijas į analogiškos galios konvencines elektrines. 

Vadinasi, ES parama gali siekti ne 50% nuo visų investicijų, kaip yra tikimasi, o geriausiu atveju – tik trečdalį. Todėl  teks arba atsisakyti planų smarkiai sumažinti šilumos kainą, kas apsunkintų galimybes šioms elektrinėms konkuruoti su jau pastatytomis biokuro katilinėmis, arba aukoti elektrinių veiklos pelningumo perspektyvas. Tiesą sakant, jų pelningumas galų gale aukojamas abiem atvejais.

Viešai deklaruojama, kad apie 300 mln. Lt ES paramos bus skirta biodujų elektrinėms statyti. Tačiau kol kas net nepradėta ruošti konkreti tvarka, kaip reikėtų skirstyti šias lėšas ir 2014 m. jokios naujos investicijos į ES lėšomis remiamas biodujų elektrines tikrai nebus pradėtos.

Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme numatyta ir tai, kad turėtų būti remiamas biodujų supirkimas į gamtinių dujų tinklus. Nuo įstatymo priėmimo praėjo jau daugiau nei treji metai, tačiau iki šiol taip ir nepriimta jokia tvarka, nurodanti, kaip tas rėmimas turėtų būti realizuotas. Dar daugiau – Energetikos ministerija (EM) netgi parengė pasiūlymus Seimui keisti įstatymą ir išbraukti ten esančias nuostatas apie paramą biodujų supirkimui į dujų tinklus.

Miglotos ir galimybės investuoti į naujas vėjo jėgaines. Jau pastatytų ir statomų vėjo jėgainių bendra galia beveik pasiekė Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme numatytą 500 MW ribą. Ir nors įstatyme yra numatyta, kad taip atsitikus, ši riba turėtų būti peržiūrima, didelių perspektyvų nėra. EM laikosi pozicijos neberemti „žaliosios“ elektros gamybos ateityje pastatytose elektrinėse iš viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) lėšų, nenumatyta šioms elektrinėms skirti ir ES paramos lėšų. O šiose elektrinėse pagamintos elektros gamybos savikaina, įvertinus ir balansavimo sąnaudas, siekia 18-24 ct už kilovatvalandę. Nors tai ir kur kas pigiau, nei elektros gamybos savikaina naujose atominėse elektrinėse ar jau veikiančiose gamtines dujas kūrenančiose elektrinėse, tai vis tiek brangiau nei šiuo metu importuojamos elektros kaina, todėl be paramos mechanizmų joks investuotojas į šią sritį neinvestuos.

Elektros supirkimas iš ateityje statomų saulės elektrinių išvis nenumatomas. Neseniai prasiveržusi iniciatyva Seime įgyvendinti dvipusės apskaitos saulės elektrinėms principą, kai smulkūs elektros vartotojai gamina elektrą savo poreikiams, panašu, irgi sužlugs, nes visuomeninis elektros tiekėjas – valstybinė įmonė LESTO – iškėlė reikalavimą, kad toks elektros vartotojas papildomai turėtų kompensuoti visas LESTO negautas pajamas, o EM besąlygiškai tokį reikalavimą palaiko.

Investicijos į nepriklausomą šilumos gamybą, naudojant biokurą, jau irgi stabdomos. Iki šiol šioje srityje investuotojams buvo sudarytos itin palankios galimybės, nes šiluma iš šių gamintojų buvo superkamos už „dujinę“ kainą. EM ir Vyriausybė taip ir nesugebėjo sukurti tokių naudos pasidalinimo tarp investuotojų ir vartotojų sąlygų, kurios šį konkurencijos šilumos gamyboje procesą padarytų naudingą visoms pusėms. Dabar tokias investicijas bandoma išvis blokuoti, norint apsaugoti šilumos tiekėjų jau padarytų ar planuojamų daryti investicijų pelningumą.

Hidroenergetikos plėtra Lietuvoje yra užblokuota nuo 2004 m., kai įstatymu buvo patvirtintas upių sąrašas, kuriose hidroelektrinių statybos galimybė net negali būti svarstoma. Ir į tą sąrašą įeina beveik visos hidroenergetikos potencialą turinčios upės.

Geoterminės energijos panaudojimui jokių paramos schemų nei kada nors buvo sukurta, nei planuojama kurti.

Investuotojų į atsinaujinančią energetiką Lietuvoje praeities patirtis irgi neįkvepia naujų investuotojų. Buvo atimti plėtros leidimai iš jau įdirbį padariusių investuotojų į saulės energetiką,  susiviliojusių valstybės klaidingai nustatytomis per geromis sąlygomis. Iš visus parengiamuosius darbus atlikusių, garantinius mokesčius sumokėjusių ir valstybės organizuotus aukcionus laimėjusių investuotojų į biokuro bei biodujų elektrines buvo atimta anksčiau nustatyta parama.

Tad panašu, kad keičiantis Seimo nariams ir Vyriausybėms, iš esmės niekas šioje srityje nesikeičia. Ir, matyt, nesikeis tol, kol politikai nesupras, kokia iš viso yra atsinaujinančios energetikos plėtros nauda Lietuvai. Kol nesupras, kokia nauda ekonomikai yra iš naujų darbo vietų, iš pridėtinės vertės kūrimo Lietuvoje ir kol sėkmę energetikos srityje matuos tik vienu kriterijumi – energijos kaina artimiausiais metais. Kol privačias investicijas laikys blogesnėmis nei valstybinių įmonių investicijas. Kol iš ekonomikos vadovėlių nesužinos, kas tai yra išorinė nauda ir kas tai yra išorinės sąnaudos. Kol nerūpės ateinančių kartų interesai.