Devyni iš dešimties Europiečių mano, kad sprendimus priimantys asmenys turėtų „tiek pat dėmesio skirti aplinkosauginiams tikslams, kiek ir ekonominiams bei socialiniams faktoriams“. Didžiausią susirūpinimą europiečiams kelia tos aplinkos problemos, kurios tiesiogiai veikia jų gyvenimą. 2004 metų pabaigoje rengta apklausa ir patvirtina, kad žmonėms labiausiai rūpi vandens tarša (47 %), žmogaus veiklos sukeltos ekologinės nelaimės (naftos išsiliejimai, pramoninės avarijos ir pan.) (46 %) bei klimato kaita ir oro tarša (po 45 %).

2005 m. vasarį atliktos Eurobarometro apklausos dėl Lisabonos darbotvarkės rezultatus, kurie parodė didelę žmonių daugumą manant, kad aplinkosaugos politika visų pirma yra naujovių (64 %) stimulas ir tikrai ne kliūtis ekonominės veiklos našumui (20 %). Ši apklausa taip pat parodė, kad Europos Sąjungos piliečiai aplinkosaugą laiko svarbesne už ūkinį konkurencingumą (63 % palyginus su 24 %, nepritariančių šiai nuomonei).

 Europoje, norėdami įtikti investuotojams ir vartotojams, verslininkai siekia susikurti atitinkamą įvaizdį. Dėl to vis dažniau yra atidžiau tikrinama įmonių ar veiklos, į kurias investuojama, aplinkosaugos politika, galimybės ne tik atitikti vietos aplinkos teisės reikalavimams, bet ir suformuoti aktyviai aplinkosauga besirūpinančios įmonės įvaizdį. Tad vis dažniau investuotojai siekia įtikti savo akcininkams ir vartotojams, todėl įgyja arba finansuoja tik „aplinkai draugiškus“ projektus. Tuo įsitikinti leidžia atliekamas įsigyjamo (ar išsinuomojamo) nekilnojamojo turto, verslo ar visos įmonės aplinkosauginis auditas.

Aplinkosaugos teisinis auditas

Įprastai, aplinkosauginis auditas susideda iš mažiausiai dviejų stadijų – dokumentų audito ir faktinio audito. Žinoma, antrajai stadijai reikalingas ne teisininkų, bet aplinkosaugos inžinierių, ISO 14001 specialistų ar kitų kompetentingų asmenų dalyvavimas. Pirkėjas pats nusprendžia dėl audito apimties, tačiau teisinę aplinkosauginio audito dalį geriausia patikėti šios teisės šakos specialistams. Tokiu atveju, atsižvelgdami į vietos teisės aktų ypatybes, įmonės pobūdį ir pirkėjo interesus teisininkai surinks, susistemins ir įvertins informaciją apie įmonės veiklos aplinkosauginį aspektą.

Bendra taisyklė, taikoma teisiniams auditams, kad jų tikslas turi būti, kiek tai leidžia aplinkybės, kuo geriau žinomas ir suprantamas tokio audito subjektui, jo vadovybei, galioja ir aplinkosauginiam teisinio audito aspektui.

Mažos įmonės dažniausiai nepaskiria vien tik už aplinkosauginius klausimus atsakingo darbuotojo. Todėl gali tekti bendrauti su būrių žmonių, atsakingų už įvairius aspektus – aplinkosauginius mokesčius, atliekų tvarkymą, pakuotes, cheminių medžiagų naudojimą gamybos procese. Tuo tarpu didesnėse rasite tokią pareigybę kaip „aplinkosaugos inžinierius“ ar panašią.

Pardavėjo, įmonės vadovybės atsakymai į teisinio audito klausimynus dažniausiai netikslūs, neišsamūs. Todėl būtina užmegzti gerus santykius su atsakingais žmonėmis ir susitikimų metų patikrinti, ar pateikta informacija atitinka realią padėtį. Įgytas pasitikėjimas tūrėtų užtikrinti galimybę suformuoti realybę atitinkančias išvadas.

Nepaisant įmonės veiklos pobūdžio būtina patikrinti triukšmo valdymo, atliekų tvarkymo, nuotėkų išleidimo praktiką bei santykius su aplinkos apsaugos institucijomis, interesų grupėmis (visuomeninėmis organizacijomis, visuomene ir t.t.). Pastarasis aspektas svarbus net jei įmonės veikla nėra susijusi su statybomis, gamyba ar daug triukšmo keliančiais įrenginiais. Kenkiančiomis aplinkai technologijomis pagamintų prekių importas, perpardavimas, aplinkosauginius principus pažeidusio užsienio gamintojo produkcijos platinimas gali būti nesutarimų ir nepatogumų verslui priežastimi.

Kompetentingų institucijų vaidmuo teisiniame aplinkosaugos audite dažniausiai esti minimalus. Net tada, kai reikia viešai paskelbtos informacijos gali nebūti galimybių teikti užklausimus kompetentingoms institucijoms dėl planuojamos įsigyti įmonės, verslo. Joks pirkėjas nenorėtų sukelti įtarimų, kurie būtų (viešo) tyrimo pagrindas. Konfidencialumo įsipareigojimai, kitos teisinio audito sąlygos bei ilga informacijos gavimo iš valstybinių ar vietos savivaldos institucijų trukmė dažniausiai reiškia, kad būsimasis pirkėjas ir teisininkai pasikliauja pardavėjo sąžiningumu ir sutartyse numatomomis garantijomis. Geriausia ketinimų protokolu susitarti dėl teisinio audito metu leidžiamų veiksmų kompetentingų institucijų atžvilgiu.

Žinoma, tik įsigyjamos įmonės gamybinė veikla nulems aplinkosaugos teisinio audito apimtį. Tačiau esminiais laikytini žemiau apibūdinti aspektai.

Atliekos

Kai kuriose ES šalyse atliekų tvarkymo tvarkos pažeidimas yra laikomas baudžiamuoju nusižengimu, o baudžiama net už nedidelius pažeidimus (klaidas registravimo žurnaluose ir pan.). Lietuvoje už aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo pažeidimus baudžiamoji atsakomybė taikoma ir juridiniams asmenims, tačiau tada, kai žala aplinkai yra didelė, padariniai sunkūs. Kitais atvejais ir dažniausiai net dėl lengviausių nusižengimų taikoma administracinė atsakomybė. Todėl įmonė turi turėti aiškią atliekų tvarkymo politiką ir laikytis visų formalumų. Būtina nustatyti, kaip yra klasifikuojamos atliekos, kurios susidaro įmonėje. Atliekos turi būti klasifikuojamos pagal realiai jų keliamą pavojų, panaudojimo (antrinė žaliava) ir apdorojimo (perdirbimas) galimybes.

Leidimų perleidimas

Jei įsigyjamas verslas ar turtas (o ne įmonės akcijos) būtina atkreipti dėmesį į tai, ar kartu su tam tikru įrenginiu pirkėjui perleistinas (automatiškai pereina) taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (TIPK), gamtos išteklių naudojimo (GIN), ar kitas, „aplinkosauginis“ leidimas. Lietuvoje taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimui, pasikeitus įrenginio naudotojui ar valdytojui (naujam asmeniui įsigijus verslą, turto dalį), taikoma atnaujinimo procedūra, paliekant seną registracijos numerį (įrašant naują įrenginio valdytoją). Žinoma, įmonės, kuri naudoja įrenginį (fabriką, jų kompleksą ar kitokį taršos šaltinį), vienintelio akcininko ar akcininkų daugumos pasikeitimas neįtakoja TIPK leidimo. Bet kuriuo atveju reikia patikrinti, ar leidimai automatiškai įgalina pirkėją tęsti veiklą (jei to norima), ar būtina pranešti atsakingai institucijai, o gal net gauti jos sutikimą toliau taikyti leidime numatytus normatyvus, sąlygas.

Pasikeitimai gamyboje

Gamybos apimtys, metodai ar/ir technologijos gali reikšti esminius pakeitimus, dėl kurių būtina gauti naują leidimą, arba mažiau svarbūs, apie kuriuos užtenka pranešti. Dažniausiai gamintojai palaipsniui diegia mažus pakeitimus ir vengia pranešti atsakingoms institucijoms. Kad būtų išvengta gamybos stabdymo, baudų, būtina užtikrinti, kad „šeimininko pasikeitimas“ būtų tinkamai įformintas.

Istorinė tarša

Lietuvoje atsakomybė už „istorinę taršą“ (kuomet nebevykdoma ūkinė veikla, kuria sukelta tarša; likviduotas juridinis asmuo, kuris vykdė tokią veiklą ir pan.) nėra aiškiai reglamentuojama teisės aktų. Todėl praktikoje nėra atsižvelgiama į tai, kada ir dėl kieno kaltės tarša pateko į aplinką (nevykdomas tikslus teršėjo nustatymas). Pavyzdžiui, dirvožemio taršos atveju, jei nėra akivaizdu, aišku, kad tarša į atitinkamą teritoriją pateko iš gretimo sklypo (ar iš kito objekto, pavyzdžiui transporto priemonės ar rezervuaro), tuomet laikoma, kad žemės sklypo (dirvožemio kaip aplinkos komponento) naudotojas arba savininkas yra teršėjas, pažeidėjas (neleistinomis sąlygomis arba be atitinkamo leidimo aplinkai padaręs žalą asmuo).

Atradę vandens ar/ir dirvožemio taršą įmonės naudotame, naudojamame ar nuosavybės teise turimame sklype, kompetentingos institucijos administracinę baudą paskirs ir žalos aplinkai atlyginimo ieškinį pateiks faktiniam sklypo naudotojui arba, jei tai tas pats asmuo, savininkui. Aplinkos apsaugos inspektoriai neatsižvelgs į tai, ar savininkas/naudotojas ir yra faktinis teršėjas.

Naudotojo/savininko ir teršėjo sutapatinimas Lietuvoje yra prezumpcija, kuria praktikoje vadovaujasi kompetentingos institucijos. Nors šis ryšys nėra aiškiai užfiksuotas teisės aktuose. Tokį „teršėjas moka“ principo įgyvendinimą pasirinkusi Lietuva iš esmės nenusižengė ES teisei. Tačiau jai nebuvo mestas iššūkis Europos teisingumo teisme.

Žinoma, sandorio šalys gali susitarti dėl atsakomybės perleidimo, apribojimų viena kitos atžvilgiu, paskirtų baudų ar žalos atlyginimo kompensavimo ir t.t. Tačiau būtent aplinkosauginio teisinio audito užduotis yra įvertinti istorinės taršos keliamą riziką. Ypač svarbu žinoti, kad naujausiuose dokumentuose ir registro duomenyse gali nebūti įrašų apie tokius pavojingus darinius (pavyzdžiui požeminiai įrenginiai gali būti neįregistruoti kaip priklausiniai). Numatant tokios rizikos galimybę, būtina antroji aplinkosaugos audito stadija – faktinės situacijos analizė (pavyzdžiui - geocheminis tyrimas), nors atskirais atvejais gali pakakti įmonės archyvų peržiūrėjimo.

Viešieji ryšiai

Potencialus pirkėjas taip pat turėtų įvertinti ir planuojamos įsigyti įmonės ar atitinkamo gamybos vieneto santykius su aplinkos apsaugos srityje veikiančiomis nevyriausybinėmis organizacijomis, teisiškai neorganizuotomis interesų grupėmis bei kaimyninių sklypų savininkais, apylinkės gyventojais ir pan. Jei planuojami gamybos pokyčiai lems tai, kad reikės atlikti poveikio aplinkai vertinimą, teikti paraišką naujam leidimui, nustatyti sanitarines zonas naujiems fabriko padaliniams išvardinti asmenys turės teisėtų interesų ir potencialiam pirkėjui svarbu žinoti, kokia yra jų gynimo praktika.

Įstatymai numato, kad turi būti sudarytos tinkamos, teisės aktais reikalaujamos sąlygos visuomenei susipažinti su ūkinės veiklos plėtojimo planais, organizuojami vieši svarstymai. Tai daroma ūkinės veiklos planuotojo sąskaita. Todėl patartina viską tinkamai atlikti iš karto. Kitaip, tektų antrą kartą mokėti už visuomenės dalyvavimo organizavimą arba mažinti parduodamo verslo, įmonės kainą, jei teisinio audito metu būtų nustatyta, kad yra grėsmė, jog gamyba (ar jos plėtojimas) bus stabdoma dėl to, kad nesilaikyta įstatymais nustatytų procedūrų.

Teisė gauti informaciją apie aplinką

Būtina atsižvelgti į tai, kad LR Aplinkos apsaugos įstatymas numato, kad piliečiai, visuomeninės organizacijos, kiti juridiniai ir fiziniai asmenys turi teisę nustatyta tvarka gauti informaciją apie aplinką. Informacija apie aplinką laikoma bet kokia rašytinė, vaizdo, garso, elektroninė ar kitokia materialia forma saugoma informacija apie aplinkos elementų būklę; veiksnius, veiklą arba priemones (įskaitant administracines priemones, susitarimus aplinkosaugos srityje, turinčius arba galinčius turėti poveikio aplinkos elementams); žmonių sveikatos ir saugos būklę, statinių būklę <...>.

Pakanka rašytinio prašymo atitinkamai institucijai ir pastaroji privalo pateikti visą užklausėjo pageidaujamą informaciją. Vienas iš nedaugelio apribojimų yra tai, kad visuomenei teikiama tik valstybės ir savivaldybių įstaigų turima ir arba joms skirta informacija apie aplinką Lietuvos Respublikoje. Be to, neteikiama informacija, kuri yra susijusi su duomenimis, kurie dar tik kaupiami ar apdorojami.

Tačiau šie apribojimai nesuteikia pakankamai apsaugos. Nors administracinė bauda už pateiktinos informacijos nuslėpimą yra nedidelė (200 – 500 litų), gali kilti rimtų problemų vėliau, po verslo ar įmonės įsigijimo, teismuose įrodinėjant atsakomybę už aplinkos apsaugos teisės aktų pažeidimus (įskaitant žalą, atsiradusią tinkamai neatskleidus informacijos ar jos nepateikus visuomenei).