ENERGETIKOS REVOLIUCIJA EUROPOS IR PASAULIO POLITIKOJE

Pastaraisiais metais pasaulinėje energetikos politikoje vykstantys procesai dažnai vadinami „revoliuciniais“. Radikaliai kinta visuomenės požiūris į jau pasenusius principus, formuojamos naujos energetikos politikos kryptys, karštligiškai ieškoma naujų technologinių sprendimų, bandoma keisti vartotojų elgesį ir pan. Minėtus pokyčius lemia šios pagrindinės priežastys:

1. Didžiulių kiekių iškastinio kuro deginimas ir pagrindinio degimo produkto – anglies dvideginio (CO2) – išmetimas į atmosferą sukėlė „šiltnamio“ efektą, todėl prasidėjo intensyvus Žemės paviršiaus šilimas, galintis sukelti katastrofiškus padarinius.

2. Iškastinio kuro kiekiai mažėja, jo išgavimas brangsta, o pagrindiniai resursai sutelktine tose valstybėse, kur jų labiausiai reikia. Dėlto šio kuro tiekimas yra probleminis, nepatikimas ir dažnai naudojamas kaip priemonė įvairiems politiniams tikslams siekti.

3. Pasaulio visuomenė nori gyventi patogiai, todėl sparčiai auga įvairių rūšių energijos poreikis. Reikalingi ne tik didėjantys elektros, šilumos, bet ir vėsinimo energijos kiekiai. Didelę įtaką poreikių augimui daro naujos, stambios ir sparčiai besivystančios valstybės: Kinija, Indija, Pietryčių Azijos ir Lotynų Amerikos šalys. Visa tai verčia perskirstyti kuro tiekimo srautus. Kadangi kuro rinka tapo labai įtempta, būtina ieškoti naujų energijos šaltinių ir technologijų.

Europos Sąjungos valstybės kartu su JAV ir Kinija yra didžiausios atmosferos teršėjos anglies dvideginiu. Šios ir panašios aplinkybės privertė Europos Sąjungos valstybes keisti energetikos politiką. Naujieji energetikos politikos tikslai buvo suformuluoti 2007 metais ir paskelbti kaip „Energetikos ir klimato kaitos priemonių paketas“. Jo esmę simboliškai apibūdina formulė 20x20x20, reiškianti, kad Europos Sąjunga iki 2020 metų įsipareigoja: 20 proc. sumažinti anglies dvideginio išmetimą, 20 proc. padidinti energijos vartojimo efektyvumą ir naudoti ne mažiau kaip 20 proc. atsinaujinančių išteklių bendrame energijos balanse. 

Europos Sąjungos priimti įsipareigojimai su rekomenduojamomis įgyvendinimo priemonėmis formuluojami atitinkamose direktyvose. Valstybės narės privalo prisiimti nacionalinius įsipareigojimus ir parengti atitinkamus teisės aktus, kuriuose būtų aiškiai suformuluoti tikslai ir priemonės, kuriomis jie bus pasiekti.

Geras tokios politikos pavyzdys – šiais metais priimta naujoji direktyva 2009/28/EB „Atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo skatinimas“. Ji įpareigoja atskiras valstybes parengti Nacionalinį atsinaujinančių išteklių energijos panaudojimo veiksmų planą, kuriame būtų pateiktos konkrečios skatinimo priemonės ir siekiami rodikliai kiekvieniems metams (iki 2020 metų).

                CENTRALIZUOTO ENERGIJOS TIEKIMO VAIDMUO ĮGYVENDINANT NAUJĄJĄ ENERGETIKOS POLITIKĄ

Kongrese labai daug dėmesio buvo skirta centralizuoto šilumos, šalčio ir elektros tiekimo sistemų pritaikymo naujajai energetikos politikai įgyvendinti klausimams. Apibendrinant daugumos pranešėjų mintis, galima suformuluoti išvadą: centralizuotas energijos tiekimas yra galinga priemonė mažinant CO2 išmetimą, didinant pirminio kuro vartojimo efektyvumą ir įsisavinant atsinaujinančius energijos išteklius. Ši išvada remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Centralizuoto energijos tiekimo sistemų šaltiniuose, bendrame technologiniame cikle galima vienu metu efektyviai gaminti ir šilumą, ir šaltį, ir elektrą.

2. Centralizuotuose energijos gamybos šaltiniuose galima panaudoti įvairiausias kuro ir energijos rūšis – tai užtikrina diversifikaciją ir lankstų prisitaikymą prie kuro rinkų. Pateikta daugybė pavyzdžių, kaip gaminama energija, viename šaltinyje optimaliai panaudojant iškastinį kurą, biomasę, aplinkos energiją, šilumos siurblius bei kitas technologijas.

3. Centralizuoto energijos tiekimo tinklai sudaro sąlygas jais perduoti energiją vartotojams iš įvairiausių gamintojų ar surinkti šiuo metu į aplinką išmetamą energiją. Beje, kaip tik dėl tos priežasties tinklai turėtų būti kiek galima labiau atsieti nuo konkrečių gamintojų ar tiekėjų.

4. Didėjant pasaulio miestų augimui, vis labiau urbanizuojantis besivystančioms valstybėms, centralizuotas (rajoninis) energijos gaminimas ir tiekimas tampa neišvengiama technologija įvairiose šalyse.

5. Centralizuotas energijos tiekimas užtikrina didesnį techninį saugumą bei patikimumą, sanitarines ir aplinkosaugines sąlygas, taupo vartotojų gyvenamąją erdvę ir nedarko miestų estetikos.

6. Centralizuotos energijos sistemos gali panaudoti naujausias technologijas, pavyzdžiui, sezoninį šilumos ar šalčio akumuliavimą, anglies dioksido neutralizavimą (dekarbonizuota energijos gamyba) ir t. t.

7. Tiek įrengimo, tiek eksploatavimo požiūriu viena didelė sistema urbanizuotose teritorijose visada yra pigiau negu daug smulkių sistemų.

Apie 80 proc. Europos gyventojų įsikūrę miestuose, tačiau tik 9 proc. šilumos ir 2,5 proc. vėsinimui reikalingo šalčio tiekiama centralizuotai. Pateikti skaičiavimai, rodantys, kad optimaliai panaudojant centralizuoto šilumos ir šalčio tiekimo potencialą Europoje, jo indėlį šildymui galima būtų padidinti iki 20 proc., o vėsinimui – iki 25 proc. Tokia centralizuoto tiekimo plėtra 9,3 proc. sumažintų bendrą ES anglies dvideginio išmetimą, o atsinaujinančių išteklių dalį padidintų iki 25 proc. Centralizuotas energijos tiekimas pirminės energijos vartojimo efektyvumą Europoje padidintų 2,6 proc. Kompetentingų specialistų ir politikų nuomone, Europos Sąjungos priimtas „Klimato kaitos ir energetikos paketas“ negali būti įgyvendintas be sparčios centralizuoto energijos tiekimo sistemų plėtros.

NAUJOJI POLITIKA – CENTRALIZUOTO ENERGIJOS TIEKIMO SKATINIMAS

Centralizuoto šilumos tiekimo sistemos geriausiai išvystytos Šiaurės šalyse, kur šilumos poreikiai didžiausi, o miestai kūrėsi gana planingai. Skandinavijos šalyse ir buvusiose sovietinėse valstybėse centralizuotas šilumos tiekimas tenkina apie 30–50 proc. visų šildymo poreikių, o pietiniuose kraštuose šis rodiklis gerokai žemesnis.

Siekiant įgyvendinti naujuosius energetikos tikslus ir plėsti centralizuotas energijos tiekimo (CET) sistemas, imamasi naujų iniciatyvų tiek Europos Sąjungos, tiek ir atskirų valstybių lygmeniu. Štai minėta Atsinaujinančių energijos išteklių skatinimo direktyva reikalauja, kad „valstybės narės skatintų centralizuotas šilumos ir šalčio tiekimo sistemas, naudojančias atsinaujinančius energijos išteklius.“ Ten pat sakoma: „Valstybės narės užtikrina elektros, šilumos ir šalčio centralizuoto tiekimo sistemų, naudojančių atsinaujinančius išteklius, įrengimą, kai planuojama, projektuojama ir vykdoma pramoninių ar gyvenamųjų teritorijų statyba arba renovacija“.

Daugelio ES miestų merų pasirašytame susitarime – „Merų pakte“ – teigiama: „Vietos ir regionų valdžios institucijos gali skatinti vietinę energijos gamybą ir atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą. Geras pavyzdys – rajoninės šildymo sistemos, naudojančios kombinuotą šilumos ir elektros energijos gamybą.

Dar konkretesnius ir ambicingesnius tikslus kelia atskirų valstybių politikai. Pavyzdžiui, Vokietijos atstovai pristatė Federalinės vyriausybės planus laikotarpiui iki 2020 metų: atsinaujinančios elektros dalį bendrame balanse padvigubinti ir pasiekti 30 proc., atitinkamai padvigubinant „žalios“ šilumos dalį padidinti iki 14 proc., o kogeneracinės elektros – iki 25 proc. nuo bendro kiekio.

Daugelis kongreso pranešėjų analizavo centralizuotų sistemų vystymo kliūtis. Viena iš problemų – smulkioms dujinėms katilinėms (iki 20 MW galios) nereikia įsigyti atmosferos taršos leidimų. Taip jos sutaupo sąnaudas ir mažina savikainą. Problemų taip pat kelia planavimas ir infrastruktūros plėtra jau apgyvendintose miestų teritorijose. Kai kuriose šalyse trūksta politinės valios vystyti energetiką, remiantis nacionaliniais interesais ir užtikrinant ilgalaikius tikslus, nes dominuoja atskirų ūkio subjektų ar verslo grupių interesai.

Be to, kongreso pranešimuose pasidalinta patirtimi, kaip skatinama centralizuoto energijos tiekimo sistemų plėtra atskirose valstybėse. Paaiškėjo, kad priimami reikalingi įstatymai ar kiti teisės aktai, kuriuose numatomos tokios priemonės kaip specialių investicinių fondų sukūrimas, mokesčių lengvatos, prioritetų suteikimas planavimo procedūrose, supaprastintas priėjimas prie tinklų ir t. t. Naujų technologijų skvarbai pagreitinti statomi demonstraciniai objektai.

Pavyzdžiui, Prancūzijoje numatyta, kad jeigu centralizuotai šilumos gamybai naudojama daugiau kaip 50 proc. atsinaujinančių išteklių, tokiai šilumai taikomas lengvatinis PVM – 5,5 proc. Kartu subsidijuojama naujų šilumos šaltinių ir tinklų statyba, jeigu tai padidina biomasės ar kitų atsinaujinančių išteklių naudojimą. Jeigu nepriklausomas šilumos gamintojas sunaudoja daugiau kaip 50 proc. atsinaujinančių išteklių, jis privaloma tvarka prijungiamas prie esamų tinklų.

Gerą planavimo pavyzdį pateikė Danijos atstovai. Jie pristatė aprūpinimo šiluma planą laikotarpiui iki 2050 metų. Šiame plane kompleksiškai įvertinti įvairių vartotojų poreikiai, jų perspektyvos ir išanalizuoti galimi aprūpinimo būdai. Plane siūloma išplėsti centralizuoto šilumos tiekimo sistemas iki 70 proc. viso poreikio, maksimaliai pereinant prie efektyvaus biomasės naudojimo. Individualiam šildymui būtų naudojama „žalia“ elektra su šilumos siurbliais, medžio granulės ir saulės kolektoriai. Plane siūloma integruotai suderinti vartotojų šildymo sistemas su energijos gamybos ir perdavimo įrenginiais ir taip pasiekti didžiausią energetinį efektyvumą.

Vykdant parengtąjį planą, tikimasi Danijoje anglies dvideginio išmetimą iki 2020 metų sumažinti per pusę, o iki 2030 metų priartėti prie dekarbonizuoto (be CO2 išlakų) šilumos tiekimo scenarijaus.

Danijos strategija ir planavimas galėtų būti orientyras ne tik vietos, bet ir kitų šalių politikams, kadangi pademonstruoja, kaip galima atsisakyti importuojamo iškastinio kuro ir naudoti tik vietinius resursus. Atsižvelgiant į tai, kad klimatinės Danijos sąlygos ir energetiniai resursai panašūs kaip ir Lietuvoje, šis projektas galėtų būti labai aktualus ir mūsų specialistams bei politikams.

CENTRALIZUOTO ENERGIJOS TIEKIMO PERSPEKTYVOS IR VIZIJOS

Daugelis kongreso pranešimų buvo skirti technologinėms naujovėms pristatyti. Vandens šildymo katilinių pertvarkymas į šilumos ir elektros gamybą (kogeneraciją) jau mažai ką stebina. Didesnio susidomėjimo susilaukė pranešimai, pristatantys įvarius trigeneracijos (šilumos, elektros ir šalčio bendros gamybos) technologinius sprendimus. Dalyje „techninių“ pranešimų buvo pristatomos įvairios idėjos, kaip didinti sistemų efektyvumą, taikant sudėtingas automatinio valdymo sistemas, pakeičiant iškastinį kurą biomase ir aplinkos energija, didžiuosius poreikius tenkinant akumuliuota šiluma ir t. t.

Kongrese buvo įdomiai pateikta tolimesnė centralizuoto energijos tiekimo vystymo perspektyva, kuri pagal pagrindinius laikotarpio uždavinius skaidoma į 3 etapus:

1. Iki 2020 metų – Geros patirties sklaida ir CET sistemų plėtra. Siekiant įgyvendinti ES energetikos politikos tikslus, šiuo periodu turėtų būti maksimaliai plėtojamos CET sistemos. Šiam tikslui reikalingi informacijos sklaidos ir efektyvūs skatinimo mechanizmai.

2. Iki 2030 metų – Naujų galimybių įsisavinimas. Naujos technologijos ir interaktyvus dinamiškas ryšys tarp gamintojų ir vartotojų turi paversti šias sistemas abipusio apsikeitimo energija tinklais. Vėsinimo energija panaudojama vandeniui šildyti ir atvirkščiai. Šilumos ir šalčio tiekimas turi maksimaliai pakeisti elektros vartojimą buityje ir pramonėje.

3. Iki 2050 metų – Dekarbonizuota energijos gamyba. Pasitelkus naujausias technologijas, naudojami tik atsinaujinantys energijos šaltiniai, įsisavinamas sezoninis šilumos (šalčio) akumuliavimas, maksimaliai panaudojama atliekų ir aplinkos energija – pasiekiama, kad šiluma ir šaltis būtų gaminami be CO2 išlakų.

Kaip šios vizijos bus įgyvendintos, parodys laikas, bet neabejojama, kad centralizuotas šilumos, šalčio ir elektros gaminimas bei tiekimas yra ir bus labai reikšminga technologija, aprūpinant šiuolaikinių miestų gyventojus energija.