Analizuojant įvairių šalių energetiką galima pastebėti du kraštutinius požiūrius į centralizuotą šilumos tiekimą (CŠT). Pirmasis – liberalusis – kuris vertina CŠT, kaip vieną iš būdų apsirūpinti šiluma ir šio ūkio gyvybingumą turi lemti jo gebėjimas konkuruoti su kitais šilumos tiekimo būdais. Tai būdinga pietų kraštams, kur patalpų šildymas nėra reikšminga buitinio gyvenimo dalis ir CŠT tiekimas sudaro nedidelę energetinių išteklių dalį (Ispanija, Prancūzija). Šiaurės šalyse toks požiūris dominuoja valstybėse, kur CŠT vystėsi adekvačiai vartojimo poreikiams, buvo diegiamos naujausios technologijos ir šios sistemos yra pakankamai efektyvios ir konkurentabilios. Tokia situacija susiformavo pavyzdžiui Suomijoje. Šiuo atveju nereikalingas valstybės kišimasis į šio ūkio valdymą, šilumos kainas diktuoja rinka. Kainos tokiose sistemose dažnai yra žemesnės nei kitų valstybių analogiškose įmonėse. Pirmojo požiūrio privalumai ir trūkumai:

1. Šilumos tiekėjai sudaro sutartis tik su patogiais “vartotojais”, infrastruktūra plėtojama taip, kad patiekti kuo daugiau šilumos mažiausiomis sąnaudomis – tai pigina šilumą;
2. Valstybei nereikia rūpintis šilumos problemomis, socialinėmis kompensacijomis ir pan.;
3. Tačiau netiesiami tinklai ir neprijungiami smulkūs ir nuostolingi vartotojai arba jie turi mokėti už prijungimą, atsiskaityti didesniais įkainiais už šilumą ir pan.;
4. Šilumos tiekėjų ir vartotojų santykiai nereguliuojami, nors po prisijungimo pastarieji iš esmės tampa „monopolijų įkaitais“;
5. Sunku planuoti ir koordinuoti miestų infrastruktūrą, plėtrą, spręsti valstybės strateginius uždavinius ir t.t.;
6. Jeigu tokiais principais „nevaldyti“ CŠT ūkio pereinamosios ekonomikos šalyse jis dažnai nugyvenamas ir sunaikinamas (Moldova, Armėnija);

Antrasis požiūris – valstybinis CŠT ūkio reguliavimas. Tipinis tokio valdymo metodo pavyzdys – Danija. Šio valdymo metodo ypatumai:

1. Reguliuojama miestų infrastruktūra pagal šilumos tiekimo būdus, vartojimo poreikius ir plėtros perspektyvas;
2. Licencijuotoje teritorijoje šilumos tiekėjas privalo prijungti visus norinčius vartotojus, bet už tai moka visi vartotojai ir tai didina šilumos kainą;
3. Ribojamas vartotojų atsijungimas nuo sistemų;
4. Šilumos kainas reguliuoja valstybinis reguliatorius;
5. Santykiai tarp šilumos tiekėjų ir vartotojų detaliai reglamentuoti teisės aktais;
6. Valstybei ar savivaldybėms tenka didelė atsakomybė už CŠT sistemų patikimumą, efektyvumą, prieinamumą ir pan.;
7. Per CŠT infrastruktūrą valstybė įgyvendina strateginius tikslus, reikalingus visai bendruomenei: vietinės ir atsinaujinančios energijos sunaudojimas, buitinių atliekų utilizavimas, kuro balanso diversifikavimas, siekiant energetinio saugumo, centralizuoto pastatų aušinimo įdiegimas, efektyvi elektros gamyba, naudojant kogeneraciją, šiltnamio dujų išmetimo mažinimas ir t.t.

Paskutiniųjų metų patirtis Vakarų Europos šalyse rodo tendencijas pereiti nuo „Suomiškojo“ liberalaus modelio prie „Daniškojo“ – valstybinio reguliavimo principo. Ta pati Suomija planuoja priimti Šilumos įstatymą ir CŠT ūkį plėtoti kaip infrastuktūros sistemą, prieinamą kuo didesniam piliečių skaičiui. Planuojama pastatyti 8 buitinių atliekų deginimo stotis, plėsti šilumos ir elektros kogeneraciją, taip mažinant anglies dvideginio išmetimus ir priklausomybę nuo importuojamo kuro. Tam tikslui būtinos kuo didesnės CŠT tinklų sistemos. Pačios įmonės turėtų ne rankioti „vartotojus-razinas“, siekdamos tik pelno, bet sukurti infrastruktūrą, naudingą kuo didesniam šalies piliečių skaičiui. Valstybės interesai tokiu atveju įgyvendinami per investicijų planavimą, teritorijų licenzijavimą ir kitus reguliavimo mechanizmus.

Panašios tendencijos pastebimos ir kitose Europos Sąjungos šalyse, kur vis daugiau visuomenės ir politikų suvokia, kad CŠT tinklai yra energetinio patikimumo, kuro pasirinkimo, taršos mažinimo ir kitų problemų sprendimo priemonė. Europos Komisijos pareigūnai svarsto galimybes, kaip paskatinti CŠT plėtrą, nes tai būtina Kogeneracijos, Atsinaujinančių išteklių, Energetinio efektyvumo ir kitų direktyvų įgyvendinimui bei civilizuotos XXI amžiaus miestų infrastruktūros sukūrimui.  

Subyrėjus socialistinei sistemai CŠT ūkis Rytų ir Centrinės Europos šalyse vystėsi labai skirtingais keliais. Bet jie visi iš esmės buvo kažkur tarpe tarp paminėtų pirmojo ir antrojo pasirinkimo, su didesne vieno ar kito požiūrio doze. Dabar, praėjus beveik 20 metų nuo reformų pradžios galima apžvelgti nueitą kelią ir palyginti rezultatus.

Tose šalyse, kur CŠT buvo paliktas pilnai savivaldybių atsakomybei dažniausiai jis buvo valdomas stichiškai, naudojant politinio reguliavimo priemones. Paprastai tai reiškia, kad šilumos kainos dirbtinai palaikomos per mažos, trūksta kreditinių išteklių, todėl daugumoje atvejų ūkis nepajėgus atsinaujinti ir jis nugyvenamas, įmonės sukaupia didžiulius įsiskolinimus, o visos „skylės“ dangstomos savivaldybių biudžetais. Tokio valdymo pavyzdžiai Ukraina, Moldova ir pan. Pastaruoju metu pakilus naftos ir dujų kainoms savivaldybės jau nebepajėgios dotuoti šio sektoriaus įmonių ir kyla pavojus jų egzistencijai. Pastaraisiais metasi čia įvyksta rimtos tinklų avarijos, kai užšaldomi daugiabučiai, iškeldinami gyventojai ir pan. Dalis CŠT sistemų negrįžtamai sunaikinta. Taip valdomas ir nugyventas ūkis nebetraukia rimtų investuotojų, o įmones išsinuomavę arba įsigiję laikini savininkai perleidinėja iš rankų į rankas nelabai besirūpindami jų atnaujinimu.

Kitoks vaizdas tose šalyse, kur valstybė pereinamuoju laikotarpiu nenusišalino nuo CŠT valdymo atsakomybės ir tegul nepopuliariais, bet santykinai efektyviais metodais, ne tik išsaugojo šį brangų turtą, bet jį palaipsniui atnaujina ir plėtoja. Tokio valdymo geriausi pavyzdžiai yra Lenkija, Estija, Lietuva. Tokiam valdymui būtinas ekonominis šilumos kainų reguliavimas, kurį įgyvendina Valstybinis reguliatorius, stabili ir aiški įstatyminė bazė, kuri sudaro sąlygas planavimui ir prognozuojamai ūkinei veiklai.

Pastaruoju metu drastiškai pakilus pasaulinėms iškastinio kuro kainoms atsirado įvairiausių spekuliacijų ir populistinių pasiūlymų dėl centralizuoto šilumos tiekimo įmonių valdymo, reguliavimo ir pan. Labai pravartu giliau išanalizuoti įvairių šalių patirtį ir rezultatus prieš priimant radikalius politinius sprendimus tiek valstybės tiek ir savivaldybių lygmenyje.