Atsargiau su norais: konkurencinė gamtinių dujų rinka Europoje

Konkurencingesnės gamtinių dujų rinkos privalumai ir trūkumai

Praėjusio dešimtmečio viduryje daugelis Europos energetikos bendrovių džiūdavo sudariusios ilgalaikes 20 – 30 metų sutartis su Rusijos dujų bendrove „Gazprom“. Tuo metu gamtinių dujų tiekimo užsitikrinimas dešimtims metų į priekį atrodė puiki priežastis švęsti. Visgi po linksmybių retai išvengiama galvos skausmo.

Europa yra tapusi mūšio lauku tarp skirtingų dujų kainos nustatymo strategijų. JAV dujų kainas lemia jų paklausa ir pasiūla, kitaip – konkurencija (užsienio literatūroje tai vadinama „gas on gas competition“). Susidariusi situacija lėmė, kad gamtinių dujų kainos JAV pastaraisiais metais yra ganėtinai žemos. Azijoje gamtinės dujos daugiausiai perkamos ir parduodamos sudarant ilgalaikes sutartis. Dujų kainos nustatomos atsižvelgiant į rinkoje esančias (pastaruoju metu gana aukštas) naftos kainas. Europoje dujų kainos nustatomos tiek vienu, tiek kitu būdu.

Besikeičianti situacija gamtinių dujų sektoriuje

Europoje nuo seno prekiaujant dujomis taikyti ilgalaikiai „imk arba mokėk“ kontraktai, garantuojantys susitartų kiekių nupirkimą. Ilgalaikėje sutartyje apibrėžiama, kaip bus skaičiuojama gamtinių dujų kaina, kurią daugiausiai lemia naftos kainos svyravimai. Pastarasis susitarimo būdas pastaraisiais metais patiria didžiulį spaudimą, tai verčia nerimauti Rusijos „Gazprom“ ir Norvegijos „Statoil“, kurie kartu patenkina 40 proc. Europos dujų poreikio – dujos išimtinai parduodamos pagal ilgalaikius su naftos kaina susietus kontraktus.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas 2012 kovo mėnesį sakytoje kalboje kaip svarbų veiksnį, darysiantį įtaką Rusijos dujų eksportui, paminėjo skalūninių dujų išgavimą. „Gazprom“ turi vis kruopščiau nustatyti kainas, kuriomis pardavinės dujas Europos kompanijoms, kad šios neatsuktų rytų milžinei nugaros.  Gamtinės dujos, susijusios su 10 proc. Rusijos BVP, lemia didelę dalį valstybės biudžeto, taigi V.Putinas ne be reikalo nerimauja.

Pagal naftos kainas indeksuojama dujų kaina spaudžiama keleto veiksnių, iš kurių svarbiausi 2008-ųjų finansinės krizės padariniai, Europos elektros rinkos dereguliavimas, D.Britanijos energetikos rinkų liberalizavimas ir skalūnų dujų plėtra.

bacton_zeebrugge_1998_0.jpg

1986-ųjų reguliavimo panaikinimas D.Britanijoje sudarė sąlygas konkurencijai gamtinių dujų rinkoje atsirasti. Prekyba momentinėmis kainomis vyko virtualiame „Nacionaliniame balansavimo punkte (angl. National Balancing Point)“. Kai 1998-ais buvo pastatyta dujotiekio jungtis tarp Norfolko ir Belgijos pakrantės, plačiau žinoma kaip „Bacton-Zeebrugge jungtis“ atsirado galimybė momentinėje Britanijos rinkoje pirktas dujas transportuoti į žemyninę Europą, kai jų rinkos kainos buvo žemesnės nei indeksuojamosios ilgalaikiais kontraktais.

Tuo metu, kai dėl finansinės krizės energijos poreikis Europoje sparčiai mažėjo, gausūs Kataro suskystintų gamtinių dujų (angl. LNG – Liquified Natural Gas) ištekliai pasirodė D.Britanijos dujų biržoje. Kataras išvystė gigantiškus LNG transportavimo pajėgumus, kurie buvo planuoti JAV aprūpinimui, tačiau situacijai pasikeitus – prasidėjus vadinamajai skalūninių dujų revoliucijai, dujų importas į šalį tapo neracionalus – Kataras pradėjo ieškoti naujo kliento. Kataro LNG D.Britanijoje buvo parduodamos pigiau nei pagal naftos kainas indeksuojamos rusiškos ar norvegiškos dujos. Tai sudarė rimtą konkurenciją kainoms ir įpūtė likvidumo žemyninės Europos rinkoms, kurios iki tol buvo aprūpinamos naudojant tradicines ilgalaikes sutartis.

Visa tai reiškė, kad 2008 metais Europos rinkoje atsirado dideli kiekiai gana pigių dujų ir daug pirkėjų, siekiančių mažesne kaina jų įsigyti per pastatytus LNG terminalus Europoje ar D.Britanijos – Olandijos dujų jungtį.

Staigūs pokyčiai lėmė didžiųjų Europos kompanijų vizitus prie „Gazprom“ durų, kur buvo prašoma geresnių sąlygų. Mažėjanti paklausa paliko kompanijas su potencialiomis sąskaitomis už „imk arba mokėk“ sutartis, nors susitarto dujų kiekio nebereikėjo. Šių įmonių konkurentai, turintys priėjimą prie momentinių rinkų, nuviliojo pastarųjų klientus. Ir visą tą laiką dujų kainos, priklausomos nuo naftos kainų, jai brangstant irgi kilo.

„Gazprom“ pasirodė kaip niekada sukalbamas  ir atviras savo klientų prašymams. Kartu su „Statoil“, Rusijos bendrovė sutiko pakoreguoti kontraktus įvedant gamtinių dujų rinkos kainos elementą – kad būtų sustabdytas klientų perbėgimas pas žemesnes kainas siūlančius konkurentus.

Taip pat, kaip dėl dujų pertekliaus susiformavo Henry Hub Amerikoje, Europoje išsivystė tokie LNG prekybos centrai, kaip Olandijos „Title Transfer Facility“, kur dujos parduodamos rinkos kaina. Gamtinių dujų kiekis, parduodamas rinkos kainomis, dabar sudaro 50 proc. Europoje suprekiaujamų dujų, lyginant su 20 proc. 2005-aisiais.

duju_kainu_skirtumai.png

Tolimesnis progresas gali būti lėtesnis. Gamtinių dujų perteklius šiuo metu išseko, ir Europos Sąjunga, siekianti sukurti visiškai liberalią dujų rinką, yra dar toli nuo tikslo įgyvendinimo. Dereguliacija, pirmą kartą pristatyta 2000-aisiais, buvo lėta ir komplikuota, o laukianti liberalizacija neatrodo būsianti bent kiek lengvesnė.

Atominė katastrofa kitoje žemės pusėje sumažino gamtinių dujų rinkos likvidumą Europoje. Cunamis Japonijoje, apgadinęs keletą branduolinių elektrinių, privertė stabdyti branduolinių jėgainių parką, kuris generavo didelę dalį šaliai būtinos elektros energijos. Į jų vietą stojo kiti generavimo šaltiniai, daugiausia gamtines dujas naudojančios jėgainės. Patenkinti katariečiai perstatė LNG tankerių kompasus ir pasuko Japonijos krantų link, gamtinių dujų resursus iš Europos nukreipdami į tekančios saulės šalį. Tai lėmė gamtinių dujų rinkos kainų augimą Europoje. Bet šios kainos vis vien išlieka žemesnės nei susitarta ilgalaikiuose kontraktuose, taigi energetikos bendrovės, tokios kaip Vokietijos RWE ar E.ON vis dar praranda milijardus dėl susidariusių skirtumų. Vokietijos ir kitos Europos kompanijos pradėjo arbitražus dėl geresnių sutarties sąlygų su „Gazprom“, kuris atrodo linkęs nusileisti.

Liberalizacijos tąsa?

Sistema išties reikalauja pergalvojimo. Vieno resurso kainos nustatymas remiantis kitu, mažai susijusiu, yra keistas. Peter Hughes iš Ricardo Strategic Consulting pažymi, kad gamtinių dujų rinkai tapus normalia žaliavų rinka, jų kaina artės prie ilgalaikių ribinių tiekimo kaštų, kurie yra gerokai žemesni nei su nafta indeksuojamų gamtinių dujų kaina. Visgi kainų nustatymas remiantis naftos prekyba gali neišnykti. Ilgalaikės sutartys yra patogios ir gali būti daug lankstesnės nei kad atrodo iš pirmo žvilgsnio. Be to, liberalizacija ir prekyba dujų biržose gali turėti pasekmių, kurių Europos Sąjunga norėtų išvengti.

Liberali rinka poziciją atiduoda dideliems tiekėjams. Vadovavimasis momentine rinka,  kitaip nei ilgalaikiais kontraktais, leistų Rusijai, tiekiančiai ketvirtį Europoje suvartojamų dujų, manipuliuoti  kiekiais ir valdyti kainas. Kalbama, kad pačiame „Gazprom“ yra susiskaldymas tarp siekiančiųjų bet kokia kaina išsaugoti indeksaciją su naftos kainomis ir manančiųjų, jog indeksacijos laikai baigiasi. Aukštos, nuo naftos priklausančios dujų kainos skatina statyti vis daugiau dujų importo terminalų, taip pat vystytis Europos skalūnų dujų rinkai, taip sudaromos prielaidos mažėti „Gazprom“ rinkos daliai Europoje.  Taigi klausimas, koki kainos-rinkos dalies santykį pasirinks Rusija.

Kaip vienas dujų pramonėje dirbantis asmuo paaiškina, su nafta indeksuojamos, ilgalaikiais imk-arba-mokėk kontraktais nustatomos kainos ir sutartys reikalauja galimybės persiderėti. Kiekviena pusė turi turėti galimybę inicijuoti kontrakto peržiūrėjimą kas trejus metus, jei rinkos sąlygos ženkliai pasikeitė. O „Gazprom“ atrodo linkęs susispausti. 2012 metų Liepos 3 su dieną prie derybų stalo „Gazprom“ sėdęs E.ON susitarė dėl kainų sumažinimo, tai leis Vokietijos energetikos bendrovei sutaupyti 1 mlrd. eurų per metus. Nuolaidų gavo ir kiti „Gazprom“ klientai.

Gamtinių dujų rinkos sukūrimas Europoje – sunki užduotis. Tai padaryti JAV prireikė didelio dujų pertekliaus ir didelių dereguliacijos pastangų, besitęsusių ilgus metus. Nors dujų prekybos vietos kuriasi, iki gilios ir likvidžios dujų rinkos dar toli. Didelė to kliūtis – Europoje žiojančios ekonominės žaizdos, neleidžiančios augti dujų paklausai, tačiau ilgalaikė perspektyva – augimas. Energijos išteklių naudojimas stipriai priklauso nuo ekonomikos aktyvumo, o besitęsianti Euro krizė daro investicijas į dujų sektorių nepatraukliomis, bent jau duotuoju momentu.

Dar, siekiant padaryti Europos dujų rinką veikiančia, gamtinių dujų transportavimas po visą kontinentą turėtų būti paprastas. Bet ilgo nuotolio dujų transportavimas Europoje nefunkcionuoja, teigia Pierre Noel iš Judge Business School Kembridže. Iš skirtingų fragmentų susidaranti dujų transportavimo sistema, valdoma valstybinių monopolių, niekuo nepanaši į Amerikos, kur galimas atviras priėjimas prie tarpvalstijinės sistemos, o investicijos daromos decentralizuotai. Būtent tokia padėtis leido JAV sistemai staigiai prisitaikyti prie skalūnų dujų buvo.

Tuo metu anglis išlieka pigiausiu resursu elektrai gaminti, o Ispanijos ir rytų Europos valstybių vadovai atvirai propaguoja ir gina anglies kasimą ir naudojimą. Greta sužlugimo buvusi ETS (angl. European Emission Trading System) parodė, kad neegzistuoja reali CO2 išmetimo kaina, kuri mažiau taršias gamtines dujas elektros gamyboje pastatytų į geresnę poziciją nei anglis. Dujos turi konkuruoti ir su subsidijuojamais atsinaujinančiais ištekliais. Jei į komplektą pridėsim visuomenės baimes dėl skalūnų dujų, bendras dujų rinkos perspektyvos vaizdas atrodys mažiau ir mažiau žadantis. Taip vadinamas Auksinis gamtinių dujų amžius gali tiesiog aplenkti Europą čia nė nesustojęs.